Mylime daug ką: tuos "vienintelius/es", gyvūnėlius, artimuosius, draugus. Bet mylime juos taip skirtingai. Per kelis mėnesius pamilstame naują gyvūnėlį, tačiau niekaip nesugebame jausti to, ką vadiname meilę žmogui, kuriam žinome esame tikrai brangūs, kuris laukia mūsų atsako. Gimines mylime tiesiog, kad jie yra, ir kažkokiais ryšiais yra su mumis susisaistę, kurie realiai galbūt nėra mums net padėję, tačiau net ir žinodami, kad kažkam esame reikalingi, negalime su savim nieko padaryti.
Taip taip, "meilė" šiais laikais toks nuvalkiotas žodis, jau nekalbant apie tokius žmones, kurie šventai tiki, kad reikia būti mylimiems. Gaila man tokių, kurie gyvenime neranda prasmės, jei nėra įsitikinę, kad juos kas nors myli. Graikai gerai sumąstė, kad nepasimestų tarp savo daugybės meilių esant tokiam temperamentui: tikrą meilę vienam žmogui (biologinę, fizinę ir cheminę trauką, nors neretai apibrėžtą tam tikrų terminų ir cheminių ir kitokių virsmų, tačiau protu vistiek sunkiai suvokiamą) vadina kitaip nei meilę artimui (agapi).
Taigi, žmonės, mylėkime, nesvarbu ką, daug svarbiau įrodyti,kad tikrai mylime, o ne kalbėti. Ir nesisielokime, kad mes esame nemylimi, daug blogiau, kai nėra ką mylėti.
1 komentaras:
taip, arba dar vienas variantas - kai nesinori nieko myleti :D juk nera nieko blogiau uz abejinguma :)
Rašyti komentarą