2009 m. vasario 14 d.
Besiekiant tikslo
Kai kurie žmonės siekia tikslų bet kokia kaina, ir turime pripažinti, didžioji dauguma jų turi talentą tam tikslui pasiekti ir jį pasiekia. Jie žino patys, kokie yra talentingi. Tiesa, aplinkiniai juos dažniausiai vadina pasipūtėliais. Tačiau po to, kai jie jau pasiekia tikslą, tolesnis jų tobulėjimas gali (ir turėtų) būti tik siekti tikslų atsižvelgiant į moralės normas, nelaikant kitų aršiais konkurentais ir elgiantis garbingai. Tik tada tokie talentai gali būti pripažinti visuotinai. Nes tai yra "aukštesnis lygis".
2009 m. vasario 8 d.
Senukas...
Dažnai keliaudama iš namų iki autobuso stotelės matydavau senuką, kuris vienišas sėdėdavo prie kelio. Daug kartų norėdavau jį pakalbinti, paklausti ar nereikia pagalbos ir panašiai. Ir niekuomet nesiryždavau tam. Nepasiryžimas slėgė. Tačiau šiandien beeidama vėl jį pamačiau ir pasiryžau prieiti paklausti, ar nereikia kuo nors padėti, bei palinkėjau būti atsargiam, nes ant kelio buvo be galo slidu. Ir pasidarė tikrai lengviau, nors jam mano pagalbos ir nereikėjo, manau, jog jis suprato ir priėmė mano susirūpinimą kaip tikrai nuoširdų.
Vėliau pamąsčiau apie tą senuką: kiek kartų jis matęs tiesiog smalsuolių žvilgsnius, o dar daugiau abejingųjų veido išraiškas. Kiek kartų galbūt jam reikėjo pagalbos, kiek kartų jis jautėsi vienišas, o neturėjo su kuo pasidalinti savo rūpesčiais. Tada prisiminiau draugę, su kuria rimtai pasišnekėti taip pat neužteko drąsos. Bijojau, kad jai skaudu bus kalbėtis apie sunkius išgyvenimus. Tačiau reikia drąsos ne tik paklausti, ar niekas jos nekankina, ji pati turi turėti jėgų priimti mano klausimą ne kaip smalsumą, o kaip įrodymą, kad ji man svarbi. Noriu žinoti, nes noriu padėti.
Sunku prisiversti elgtis taip, kaip nesi pratęs, tačiau kaip yra būtina prisiversti, kai žinai, kad taip pasielgti bus teisingiausia. Ne neigiamas požiūris, o abejingumas yra didžiausias mūsų priešas mumyse. Pasižadu stengtis nebūti abejinga ir jus to mokyti.
Vėliau pamąsčiau apie tą senuką: kiek kartų jis matęs tiesiog smalsuolių žvilgsnius, o dar daugiau abejingųjų veido išraiškas. Kiek kartų galbūt jam reikėjo pagalbos, kiek kartų jis jautėsi vienišas, o neturėjo su kuo pasidalinti savo rūpesčiais. Tada prisiminiau draugę, su kuria rimtai pasišnekėti taip pat neužteko drąsos. Bijojau, kad jai skaudu bus kalbėtis apie sunkius išgyvenimus. Tačiau reikia drąsos ne tik paklausti, ar niekas jos nekankina, ji pati turi turėti jėgų priimti mano klausimą ne kaip smalsumą, o kaip įrodymą, kad ji man svarbi. Noriu žinoti, nes noriu padėti.
Sunku prisiversti elgtis taip, kaip nesi pratęs, tačiau kaip yra būtina prisiversti, kai žinai, kad taip pasielgti bus teisingiausia. Ne neigiamas požiūris, o abejingumas yra didžiausias mūsų priešas mumyse. Pasižadu stengtis nebūti abejinga ir jus to mokyti.
2009 m. vasario 5 d.
Kai kuriems žmonėms per retai pasakome, kokie jie yra mums brangūs. Kai kurie taip ir neišgirsta šių žodžių iš mūsų lūpų.
Kai kam nors pasakau, kad jį myliu, man jis yra svarbus, ir jis padėkoja, atsako, jog gera žinoti, sutrinku ir mąstau: ei turėtum tai ir taip žinoti! Ir net jei kartais atrodo, jog žodžių nereikia, brangiems žmonėms kaip oro vis dėlto reikia palaikymo, priminimo, jog jie mūsų gyvenime tikrai daug reiškia.
Taip, tikri draugai žino, kad aš prireikus visada stengsiuosi būti šalia, bet lygiai taip pat kaip reikia kažkuo tikėti, draugams karts nuo karto tai reikia išgirsti iš mūsų pačių.
Kai kam nors pasakau, kad jį myliu, man jis yra svarbus, ir jis padėkoja, atsako, jog gera žinoti, sutrinku ir mąstau: ei turėtum tai ir taip žinoti! Ir net jei kartais atrodo, jog žodžių nereikia, brangiems žmonėms kaip oro vis dėlto reikia palaikymo, priminimo, jog jie mūsų gyvenime tikrai daug reiškia.
Taip, tikri draugai žino, kad aš prireikus visada stengsiuosi būti šalia, bet lygiai taip pat kaip reikia kažkuo tikėti, draugams karts nuo karto tai reikia išgirsti iš mūsų pačių.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)