Senukas...

Dažnai keliaudama iš namų iki autobuso stotelės matydavau senuką, kuris vienišas sėdėdavo prie kelio. Daug kartų norėdavau jį pakalbinti, paklausti ar nereikia pagalbos ir panašiai. Ir niekuomet nesiryždavau tam. Nepasiryžimas slėgė. Tačiau šiandien beeidama vėl jį pamačiau ir pasiryžau prieiti paklausti, ar nereikia kuo nors padėti, bei palinkėjau būti atsargiam, nes ant kelio buvo be galo slidu. Ir pasidarė tikrai lengviau, nors jam mano pagalbos ir nereikėjo, manau, jog jis suprato ir priėmė mano susirūpinimą kaip tikrai nuoširdų.

Vėliau pamąsčiau apie tą senuką: kiek kartų jis matęs tiesiog smalsuolių žvilgsnius, o dar daugiau abejingųjų veido išraiškas. Kiek kartų galbūt jam reikėjo pagalbos, kiek kartų jis jautėsi vienišas, o neturėjo su kuo pasidalinti savo rūpesčiais. Tada prisiminiau draugę, su kuria rimtai pasišnekėti taip pat neužteko drąsos. Bijojau, kad jai skaudu bus kalbėtis apie sunkius išgyvenimus. Tačiau reikia drąsos ne tik paklausti, ar niekas jos nekankina, ji pati turi turėti jėgų priimti mano klausimą ne kaip smalsumą, o kaip įrodymą, kad ji man svarbi. Noriu žinoti, nes noriu padėti.

Sunku prisiversti elgtis taip, kaip nesi pratęs, tačiau kaip yra būtina prisiversti, kai žinai, kad taip pasielgti bus teisingiausia. Ne neigiamas požiūris, o abejingumas yra didžiausias mūsų priešas mumyse. Pasižadu stengtis nebūti abejinga ir jus to mokyti.