Meilė ir kitokios nesamonės

Mylime daug ką: tuos "vienintelius/es", gyvūnėlius, artimuosius, draugus. Bet mylime juos taip skirtingai. Per kelis mėnesius pamilstame naują gyvūnėlį, tačiau niekaip nesugebame jausti to, ką vadiname meilę žmogui, kuriam žinome esame tikrai brangūs, kuris laukia mūsų atsako. Gimines mylime tiesiog, kad jie yra, ir kažkokiais ryšiais yra su mumis susisaistę, kurie realiai galbūt nėra mums net padėję, tačiau net ir žinodami, kad kažkam esame reikalingi, negalime su savim nieko padaryti.
Taip taip, "meilė" šiais laikais toks nuvalkiotas žodis, jau nekalbant apie tokius žmones, kurie šventai tiki, kad reikia būti mylimiems. Gaila man tokių, kurie gyvenime neranda prasmės, jei nėra įsitikinę, kad juos kas nors myli. Graikai gerai sumąstė, kad nepasimestų tarp savo daugybės meilių esant tokiam temperamentui: tikrą meilę vienam žmogui (biologinę, fizinę ir cheminę trauką, nors neretai apibrėžtą tam tikrų terminų ir cheminių ir kitokių virsmų, tačiau protu vistiek sunkiai suvokiamą) vadina kitaip nei meilę artimui (agapi).
Taigi, žmonės, mylėkime, nesvarbu ką, daug svarbiau įrodyti,kad tikrai mylime, o ne kalbėti. Ir nesisielokime, kad mes esame nemylimi, daug blogiau, kai nėra ką mylėti.

"Optimistai vis dar mokosi anglų kalbos, pesimistai - rusų, o realistai - kinų." ( iš laidos "be pykčio" konteksto)

"Gyvenimas yra tai, kas vyksta, kol jūs esate užsiėmęs kitais darbais."
(John Lennon)


Kartais yra dalykų, t.y žmonių, kurių nei pakeisi, nei jie patys pasikeis. Kartais neverta nieko atkurti, bandyti klijuoti iš naujo, vistiek, geriausiu atveju, kaip ir suklijavus jau sudužusią vazą, liks žymės, kurios primins, kad taip kaip buvo, taip nebebus. Kartais geriau pasilikti gražų praeities įvaizdį ir nusiteikti ateičiai.
Yra dalykų, kurie mus be galo erzina. Tada turim dvi galimybes: arba pasijuokti iš jų ir pamiršti arba bandyti viską išsiaiškinti ir bandyti kažką pakeisti.

"Juokis - ir pasaulis juoksis drauge su tavim, knark - ir miegosi vienas."
(Anthony Burgess)

Retai, kartais, dažnai, visada...

Retai pasakau ir įrodau daugeliui draugų, kokie man jie yra brangūs ir reikalingi, rečiau nei galėčiau pradžiuginu artimus, retai pykstu ilgai, retai leidžiu žinoti, kad pykstu.
Kartais kai viskas vyksta taip, kaip aš mėgstu, pasakau sau "aš esu tikrai labai laiminga", kai nesiseka, stengiuosi kaltinti tik save, nes kas kitas visų pirma tavimi pasirūpins, jei ne tu pats savimi. Kartais norisi pasiduoti, bet tada stengiuosi laikytis iš paskutiniųjų, kad įrodyčiau sau, kad galiu tikrai daug. Kartais giliai užsigalvojus, galva nevalingai palinksta į priekį, tada suprantu, kad tikrai įsijaučiau besvajodama. Kartais taip skubu gyventi.
Tačiau dažniau nei kartais aš galvoju, kad esu daugiau laiminga nei nelaiminga, dažnai prisikuriu daugiau planų nei jų įgyvendinu.
Tačiau visada apsidžiaugiu pamačiusi draugus, visada stengiuosi įžvelgti teigiamus dalykus, visada tikiu žmonėmis ir tuo ką jie sako, visada stengiuosi juos suprasti ir rasti paaiškinimą jų elgesiui.

P.S mano žodyne žodžio "niekada" nėra, aš kaip krantas, atvira visiems vėjams...

Orders for Italian Guys

1. At least once in your life to visit Lithuania, as did muslims have to visit Meka;
2. Remember, the less you will drink alcohol in the evening, the more chance that you will find easy a girl not for money, or almost not for money;
3. When you will come to Lithuania - go directly to pub - Lithuanian girls know that Italians will come there.
4. Do not take lithuanian girl to Italy - there are too much lures, that she will find another, more rich Italian guy.

Pakelta galva dar nereiškia ryšio su dangumi...

Kiekvienas iš mūsų svajoja. Dažniausios svajonės - graži, užtikrinta ateitis, ne tik turint omeny šeimą, bet ir materialinį apsirūpinimą. Kasdien mus lydi svajonės, kurias tikimės artimiausių metu įgyvendinti: įsigyti mašiną, kuo greičiau įsikurti savam būste ir t.t. Ir vos susidaro sąlygos bent iš dalies realizuoti savo svajonę - nedvejodami tai įgyvendiname.
Yra kurie svajoja ir apie ne tokius materialius dalykus - apie gražesnį rytojų ne mums vieniems, kurie svajoja padėti aplinkiniams, kažką kurti ir keisti. Tačiau ar mes kasdien svajojame, jog išėjus pro duris patys padėsime nuskriaustam, pamatę neteisybę - kovosime su ja? Ar kuomet atsiranda pirma proga, mes įgyvendiname šią svajonę? Jei ne, kodėl dvejojame, ko laukiame?
Tuomet galime guostis tuo, jog yra žmonių, kurie apie gerus darbus apskritai nemąsto, tačiau tai tikrai nėra akstinas ir toliau neįgyvendinti savo dorų svajonių.