Kalėdinis pasveikinimas visiems

Sveikinu visus sulaukus šv. Kalėdų, ir noriu palinkėti dažniausiai linkimų, bet svarbiausių dalykų:
Sveikatos, pabaigti pradėtus darbus, džiaugsmo, kad turėtumėte pasidalinti su kitais, ir meilės gyvenime, kaip paspirties labai daug gyventi ir labai daug jausti.

Vaikai...

Vaikai gali džiuginti, gali erzinti, kas priklauso ne tik nuo situacijos, bet ir nuo suaugusiųjų požiūrio į jų elgesį. Jie gali pykdyti, kuomet nerūpestingai stumdosi viešose vietose, jų ploni balseliai mums, dirbantiesiems ir besimokantiesiems ir apskritai įsivėlusiems į atsakingo gyvenimo rutiną, dažnai rėžia ausį, jie visada visur maišosi, užduoda pernelyg daug klausimų, kartais negerbia vyresnių, kartais nori užaugti anksčiau nei turėtų, bet vienas dalykas, kuriuo aš visą laiką žavuosi - jog jie nesirūpina dėl niekų - šiandien net laukę autobuso daugiau nei valandą dėl blogų oro sąlygų neatvažiavusi laiku, jie į pilnutėlį autobusą įlipo išsišiepę, neniurzgantys, jog teko taip ilgai šalti, nepikti. Manau, pakantumo, nerūpestingumo dėl niekų galėtume pasimokyti iš vaikų. Jų entuziazmas, nepaisant aplinkybių, beveik niekada neišgaruoja, kaip ir apskritai gera nuotaika. Būkime atlaidesni jiems, būkime į vaikus panašūs!

Laiškutis Žiemai

Sveikut,
Kaip žiemojasi? Kur prapuolei? Labai pasiilgau, ir man tavęs laaabai trūksta. Kalėdiniai papuošalai dar dėžutėse ir tavęs laukia sugrįžtant taip pat. Labiausiai pasiilgau tavo minkštų baltų patalų ir braidymo po juos...
Tikiuosi neužtruksi ir greit atkeliausi vėl, nes be tavęs jaukios kalėdinės nuotaikos nėra. Tai iki, nekantriai laukiame,paskubėk :))

Tavęs pasiilgusi Viktorija

Uždelsto veikimo bomba..,

Vis laukiau tinkamos progos parašyti, apie tai, ką dievinu labiausiai, tik niekada nesitikėjau, kad rašysiu apie tai su tokiom neigiamomis emocijomis. Straipsnis apie BC "Lietuvos rytą" turėjo būti odė, bet šiuo metu esu pernelyg pikta, nusivylusi ir liūdna dėl to, kas vyksta su mylima ekipa (t.y jau nutiko).
Vakar tikrai emocijos veržėsi per kraštus, kai sužinojau, kad "Ryto" komandą paliko treneris. Taip, du pralaimėjimai iš eilės galėjo baigtis pergalėmis, bet vargu ar suklupusią komandą sugebės taip greit prikelti treneris, ypač kai juo paskirtas Kurtinaitis (naujasis "Lietuvos ryto treneris")?
O aš taip džiaugiausi sužinojus, kad sostinės ekipą treniruos toks patyręs treneris kaip Sireika... Man komandoje treneris, visų pirma, būdavo visa ko pagrindas, ir daugiau ar mažiau, visus buvusius komandos trenerius gerbiau ir jaučiau, kad jie tikri profesionalai, o ne kažkada praeityje garsūs krepšininkai, nutarę iki pensijos dar pasipelnyti krepšinio duona. Kaip reikės palaikyti komandą, kai negerbiu jos trenerio?
Vos paskyrus Sireiką, atsirado klausimų jam, dėl to, jog komanda labai nepastovi trenerių atžvilgiu, tuomet pikta pasidarė, kad žurnalistai išdrįso užduoti tokius kvailus klausimus, ką gi, o dabar, deja, galiu tik sutikti su tais pesimistais.
Ar toli nuves tie nuolatos besikeičiantys treneriai, jau nekalbu apie žaidėjus? Argi apskritai nebuvo galima geresnio trenerio parinkti už Kurtinaitį?
Aš tokia pikta, kad nebežinau, kurią komandą palaikysiu kovoje Rytas VS. Žalgiris...

Nothing makes woman feel herself so feminine as Turkmen's compliments.

Meilė ir kitokios nesamonės

Mylime daug ką: tuos "vienintelius/es", gyvūnėlius, artimuosius, draugus. Bet mylime juos taip skirtingai. Per kelis mėnesius pamilstame naują gyvūnėlį, tačiau niekaip nesugebame jausti to, ką vadiname meilę žmogui, kuriam žinome esame tikrai brangūs, kuris laukia mūsų atsako. Gimines mylime tiesiog, kad jie yra, ir kažkokiais ryšiais yra su mumis susisaistę, kurie realiai galbūt nėra mums net padėję, tačiau net ir žinodami, kad kažkam esame reikalingi, negalime su savim nieko padaryti.
Taip taip, "meilė" šiais laikais toks nuvalkiotas žodis, jau nekalbant apie tokius žmones, kurie šventai tiki, kad reikia būti mylimiems. Gaila man tokių, kurie gyvenime neranda prasmės, jei nėra įsitikinę, kad juos kas nors myli. Graikai gerai sumąstė, kad nepasimestų tarp savo daugybės meilių esant tokiam temperamentui: tikrą meilę vienam žmogui (biologinę, fizinę ir cheminę trauką, nors neretai apibrėžtą tam tikrų terminų ir cheminių ir kitokių virsmų, tačiau protu vistiek sunkiai suvokiamą) vadina kitaip nei meilę artimui (agapi).
Taigi, žmonės, mylėkime, nesvarbu ką, daug svarbiau įrodyti,kad tikrai mylime, o ne kalbėti. Ir nesisielokime, kad mes esame nemylimi, daug blogiau, kai nėra ką mylėti.

"Optimistai vis dar mokosi anglų kalbos, pesimistai - rusų, o realistai - kinų." ( iš laidos "be pykčio" konteksto)

"Gyvenimas yra tai, kas vyksta, kol jūs esate užsiėmęs kitais darbais."
(John Lennon)


Kartais yra dalykų, t.y žmonių, kurių nei pakeisi, nei jie patys pasikeis. Kartais neverta nieko atkurti, bandyti klijuoti iš naujo, vistiek, geriausiu atveju, kaip ir suklijavus jau sudužusią vazą, liks žymės, kurios primins, kad taip kaip buvo, taip nebebus. Kartais geriau pasilikti gražų praeities įvaizdį ir nusiteikti ateičiai.
Yra dalykų, kurie mus be galo erzina. Tada turim dvi galimybes: arba pasijuokti iš jų ir pamiršti arba bandyti viską išsiaiškinti ir bandyti kažką pakeisti.

"Juokis - ir pasaulis juoksis drauge su tavim, knark - ir miegosi vienas."
(Anthony Burgess)

Retai, kartais, dažnai, visada...

Retai pasakau ir įrodau daugeliui draugų, kokie man jie yra brangūs ir reikalingi, rečiau nei galėčiau pradžiuginu artimus, retai pykstu ilgai, retai leidžiu žinoti, kad pykstu.
Kartais kai viskas vyksta taip, kaip aš mėgstu, pasakau sau "aš esu tikrai labai laiminga", kai nesiseka, stengiuosi kaltinti tik save, nes kas kitas visų pirma tavimi pasirūpins, jei ne tu pats savimi. Kartais norisi pasiduoti, bet tada stengiuosi laikytis iš paskutiniųjų, kad įrodyčiau sau, kad galiu tikrai daug. Kartais giliai užsigalvojus, galva nevalingai palinksta į priekį, tada suprantu, kad tikrai įsijaučiau besvajodama. Kartais taip skubu gyventi.
Tačiau dažniau nei kartais aš galvoju, kad esu daugiau laiminga nei nelaiminga, dažnai prisikuriu daugiau planų nei jų įgyvendinu.
Tačiau visada apsidžiaugiu pamačiusi draugus, visada stengiuosi įžvelgti teigiamus dalykus, visada tikiu žmonėmis ir tuo ką jie sako, visada stengiuosi juos suprasti ir rasti paaiškinimą jų elgesiui.

P.S mano žodyne žodžio "niekada" nėra, aš kaip krantas, atvira visiems vėjams...

Orders for Italian Guys

1. At least once in your life to visit Lithuania, as did muslims have to visit Meka;
2. Remember, the less you will drink alcohol in the evening, the more chance that you will find easy a girl not for money, or almost not for money;
3. When you will come to Lithuania - go directly to pub - Lithuanian girls know that Italians will come there.
4. Do not take lithuanian girl to Italy - there are too much lures, that she will find another, more rich Italian guy.

Pakelta galva dar nereiškia ryšio su dangumi...

Kiekvienas iš mūsų svajoja. Dažniausios svajonės - graži, užtikrinta ateitis, ne tik turint omeny šeimą, bet ir materialinį apsirūpinimą. Kasdien mus lydi svajonės, kurias tikimės artimiausių metu įgyvendinti: įsigyti mašiną, kuo greičiau įsikurti savam būste ir t.t. Ir vos susidaro sąlygos bent iš dalies realizuoti savo svajonę - nedvejodami tai įgyvendiname.
Yra kurie svajoja ir apie ne tokius materialius dalykus - apie gražesnį rytojų ne mums vieniems, kurie svajoja padėti aplinkiniams, kažką kurti ir keisti. Tačiau ar mes kasdien svajojame, jog išėjus pro duris patys padėsime nuskriaustam, pamatę neteisybę - kovosime su ja? Ar kuomet atsiranda pirma proga, mes įgyvendiname šią svajonę? Jei ne, kodėl dvejojame, ko laukiame?
Tuomet galime guostis tuo, jog yra žmonių, kurie apie gerus darbus apskritai nemąsto, tačiau tai tikrai nėra akstinas ir toliau neįgyvendinti savo dorų svajonių.

Kaip dažnai mes pykstamės su artimaisiais, draugais vien dėl to, jog neišsiaiškiname situacijos iki galo? Didžioji dalis ginčų ir pykčių būtent dėl to ir įvyksta. Ir kaip kvailai pasijaučiame, kuomet viskas paaiškėja, ir pamatome, jog visai nebuvo reikalo pykti(s), išlieti emocijas ir įskaudinti brangų (ir nebūtinai) žmogų.
Prieš teisdami ką nors, pamąstykime ar tikrai turime tam teisę, prieš supykdami, pasvarstykime ar verta pykti nežinant visų aplinkybių, ir ar neverta išmėginti kitų kelių prieš atsitveriant nebylumo siena susipykus.

Massa Vs. Hamilton

Jau šį sekmadienį paaiškės, kas iškovos Formulės-1 2008 metų čempionų titulą. Pagrindinė intriga išlieka. Kas taps čempionu: Felipe Massa ar Lewis Hamilton.
Kas geresnis: F. Massa, vis dar pretendentas į F-1 šių metų čempiono titulą, turintis pajėgų ir daugelio mylimą "raudonąjį baroną" - "Ferrari", ar jaunas, gerokai pasipūtęs ir velniškai talentingas - L.Hamilton?
Nemėgstantys Felipe teigia, jog būtent FIA (Tarptautinė Automobilių Federacija) daug prisidėjo padedant Ferrari ekipos lyderiui kraunantis taškus kovoje su pagrindiniu oponentu - Hamiltonu. F-1 sirgaliai, nejaučiantys ypatingų simpatijų McLaren ekipai ir jos talentui , prikiša chamišką Hamiltono elgesį lenktynėse (taranuojant varžovus juos lengvai išstumiant iš trasos ribų arba tiesiog įvažiuojant į juos prie išvažiavimo iš boksų) ir už jos ribų: savęs lygimu su F-1 legenda B.Senna, įžūliais pasisakymais kitų lenktynininkų sąskaita.
Šioje kovoje guodžiu abejas puses: Hamiltonas iki čempionato pabaigos turi 7 taškais daugiau už kitą įmanomą kandidatą - F.Massa (varžybų baigties variacijų galima būtų išvesti daugybę, tačiau didžioji dalis jų būtų palankesnės Hamiltonui; net jei Lewis baigtų varžybas už trasos ribų, Massa iškovotų titulą, tik jei finišuotų ne žemesnėje nei 2 vietoje). Paguodos strėlė prieš Hamiltoną - žinant praeitų metų fiasko dėl apmaudžios jo paties klaidos (viską lemiančiose lenktynėse netyčia nuspaudus neutralios pavaros įjungimo mygtuką lenktynėms jau vykstant) praktiškai padovanojus titulą K. Raikkonenui, Ferrari (galbūt ne tik) gerbėjai, iki pat paskutinių posūkių, tikėsis panašios Hamiltono klaidos (deja, aš irgi tikėsiuosi).
Taigi, įsirašom datą į savo kalendorių: 2008 metų lapkričio 2 diena, 18:55 TV6 eteryje mus pasitiks paskutinysis šių metų sezono GP etapas Brazilijoje.

Amžini yra tik "niekas" ir "kažkas", kurie realiai net neegzistuoja.

Nesukime galvos, dėl to, ką turėjome ir ko netekome. Neliūdėkime dėl tų, kurie išėjo ir mus pamiršo, nes jie nebuvo verti mus pažinoti. Nes tuos, kuriuos tikrai mylime, negalime pamiršti ir nuo jų atprasti.
Geriau pasidžiaukime vis dar šalia esančiu, ir atsidėkodami apdovanokime jį savo dėmesiu, atidumu.

Kauno "Žalgiris"

Dabartinė "Žalgirio" sudėtis smarkiai skiriasi nuo tos, kuri pradėjo 2008/2009 krepšinio sezono pasirengimo etapą, o ką jau kalbėti apie dabartinį "Žalgirio" lyginimą su pernykščiu "Žalgiriu".
Rodos, visos klubo nesėkmės prasidėjo sumažinus legionierių skaičių komandoje: praeitais metais jų buvo šešetas, o šiemet - dvejais mažiau. Kita vertus tai, matyt, ir įtakojo šio sezono didžiausią problemą - klubo artėjimą bankroto link. Galime tik spėlioti, kiek ši krizė turėjo įtakos M. Brown paskolinimui Tel Avivo "Maccabi" klubui ir R. Grigo pasitraukimą iš užimamo trenerio posto, bei kokio gylio Žalgirio finansinė krizė. Komandos mikroklimatui užgulusios problemos turėjo įtaką mažiausiai tuo, jog pilnavertės treniruotės nevyko, komanda yra nesusižaidusi iki galo.
Prieš sezono pradžią vykęs A. Gomelskio taurės turnyras žaliosios komandos fanus nuteikė pakiliai: nugalėti raudonarmiečiai pernai laimėję Eurolygą, o finale iškovota pergalė prieš Atėnų "Panathinaikos". Tačiau SEB BBL prezidento taurės finale nusileista "Lietuvos Ryto" ekipai. Poto nesėkmių virtinė ir nebenutrūko - komandoje stiprūs pasikeitimai: finansinės krizės iškilimas, amerikiečių protestai dėl neišmokėtų atlyginimų, generalinio direktoriaus atsistatydinimas, vyriausiojo trenerio pasitraukimas, M. Brown'o persikėlimas i "Maccabi", o kur dar nesėkmės SEB BBL lygoje - du pralaimėjimai - Barons ir Venspils ekipoms. O dar dabar galime prie viso šito pridėti ir pralaimėjimą Eurolygoje "Panathinaikos" klubui gan triuškinančiu rezultatu 78:51.
Taip siaubingai Žalgirio klubas per visą savo istoriją nėra startavęs. Atrodo, praeity liko šlovingi Žalgirio žygiai ir kažkada vyravęs nenugalimumo mitas bent jau LKL ir BBL lygose. Antra vertus, visi klubai išgyvena pakilimus ir nuosmukius.
Taigi, Žalgirio fanai, nepulkite i depresiją, stiprybės ir kantrybės jums ir toliau palaikant savo mylimą klubą, nors asmeniškai man labiau patinka Vilniaus "Lietuvos rytas". :))))))

Neturiu laiko...

Kaip dažnai šią frazę tenka girdėti iš šeimos narių, draugų?
Deja, šiais laikais frazė "neturiu laiko" niekam nebeužkliūna, atrodo, natūralu, kuomet gyvename tokiu pašėlusio pasaulio ritmu... Bet aš sakau- nesąmonė, taip mes apgaudinėjame patys save (žinoma ir aplinkinius), aš sakau, kad jei tik norime, mums visada užteks laiko susitikti su mylimu draugu, paskaityti knygą, padaryti gerą darbą, arba tiesiog ramiai prisėdus neskubant išgerti mėgstamą kavą ar arbatą.
Kaip kažkas yra pasakęs, jog mes paroje turime tiek pat valandų, kiek jų turėjo didieji pasaulio mokslininkai. Jei neturi laiko, gal neapgaudinėji savęs, bet nemoki planuoti savo laiko, arba jį švaistai nereikalingiems darbams.
Taigi pamąstyk prieš atsakydamas draugui, gal jam tavęs reikia labiau, nei dienai reikia Tavo nuveiktų darbų.

Kuo molis skiriasi nuo molinės skulptūros? Ogi tik į ją įdėta meile ir atsidavimu, kurie suteikia skulptūrai kažką magiško.
Manote be reikalo žmonės sako, jog mes patys esame savo laimės kalviais?
Nes viską šiame pasaulyje reikia kurti su meile ir šiluma, visame kame reikia atiduoti visą save.
Net jei mūsų pastangos, regis, esti neįvertintos, vistiek kurkime ir tobulėkime, aukime savyje, nes tik tada galėsime būti ramūs, jog padarėm viską, kas priklauso nuo mūsų pačių.

Laimė

Kiek ji sveria? Ar visiems ji vienodai paskirstyta? Ar galime ją patys susikurti? Ar ją kuria/įtakoja aplinkiniai?
Matyt kiek žmonių, tiek ir skirtingų laimės sampratų, nuo ko iš esmės ir priklauso kaip mes esame laimingi. Jei esame nelaimingi, dažniausiai kaltiname aplinkybes, o ne save pačius. Žinoma, ne viskas nuo mūsų pačių priklauso, tačiau ar kuomet užplūsta mintys, kad mes esam nelaimingi, ar mes joms sąmoningai priešinamės? Ar paklausiam savęs, kas tada mus gali padaryti laimingais? Ar imamės darbų, kurie mus padarytų laimingesniais? Atsakysiu taip: mes dažniausiai norime, kad mūsų gailėtų. Tai gal ir nėra taip blogai, bet turime suvokti: gal iš tiesų mes ir norime būti nelaimingais?
Tad jeigu jaučiatės nelaimingi, siūlau gerus pratimus, kuriuos būtina atlikti kasdien: mokytis džiaugtis smulkmenomis.
Pasidžiaukite krintančio auksinio lapo grožiu, argi tai neatneša laimės?

Balsuoti - pareiga!

Kažkada ir pati maniau, kad žmonės teisingai daro, kuomet neina balsuot ( ale nėra už ką). Dabar pati prieštaraudama savo pirminei nuomonei nepagailėčiau surasti svarių argumentų, jog balsuoti reikia.
Tačiau čia pateiksiu tik patį faktą: balsuoti eiti būtina. Galbūt geriau suteikti šansą, iš pirmo žvilgsnio, nepatyrusiems, netgi nelabai visuomenėje žinomiems piliečiams, nei neaiškios praeities "kazimieroms" ir "kirkilams".
Dargi pradžiai būtų šaunu, jog kandidatai žadėtų bent jau panaikinti/pakeisti įstatymus, kurie yra nenaudojami, nevykę, kurių visiškai nesilaikoma, o ne kurti naujus. Kitaip tariant, išvalyti ankstesnių politikų šiukšles.
Iki susitikimo prie balsadėžių!

Svajoju:

• apie pasaulį, kuriame [bent jau] vaikai ir gyvūnai nepatiria kančios;
• apie pasaulį, kuriame žmonės su entuziazmu sodina medžius, kaip palikimą ateinančioms kartoms;
• apie žmonių kalbą, kuri nebūtų suteršta keiksmažodžių ir žodžių iš nedorų burnų;
• apie visuomenę, kurios resursai būtų taisyklingai skirstomi tiems, kuriems iš tikrųjų jų reikia;
• apie visuomenės įsisąmonintą nuomonę, jog ir vieno individas yra pajėgus kažką pakeisti;
  

Sveiki atvykę!

Negaliu pradėti savo blog'o neparašius garbės lentos.

Taigi mano mokytojai, įkvepėjai, pavyzdžiai:

1. Gyvenimas (ir visa tai, kas tyčia ir netyčia, dėl mūsų ir ne dėl mūsų kaltės, įvyksta);
2. Ir taip, Ramune, tai tu!

Būsiu kukli: šiam kartui tik tiek.