Didžiausia tinginystė - dirbti tik tada, kai tai yra naudinga pačiam.

Patarlė, o gal senas nusistovėjęs stereotipas teigia, jog moterys vyrus myli ausimis. Tada, ar tai ir yra priežastis, dėl ko yra moterų, kurios gyvenime taip nieko ir nemylėjo? Gal jų gyvenime visi sutikti vyrai per daug kalbėjo, palyginus su tuo, kiek darė.

Šeima - tai grupė asmenų, kuri nuoširdžiai džiaugiasi ir menkiausiu pasiekimu.

Taip, Lietuva turi silpną finansų ekonomiką ir silpnus politikus. Bet užtat lietuviai turi stiprų nacionalinio charakterio potencialą ir kada nors tikrai jį panaudos. Bent jau aš tuo tikiu. Kada nors tai, kas mus vienija suburs mus dideliems darbams atlikti drauge. Bent tuo norisi tikėti.

-Kokia šiandien diena?
-Visiškai nedarbinga.

Įkvėpėjas: lietaus lašelis;
Laikas ir vieta: trumpam praradę reikšmę;
Pasirašė: rudeninė melancholija;

Žiūrėjau į stiklą, kuriuo pamažu sruvo vandens lašeliai, keliaudami skersai stiklo palikdami vandens pėdsakų ruoželį. Ir aš prisiminiau savo neišverktas ašaras, ir neišlietus jausmus. Prisiminiau ir jausmą, kuris ateina jau džiūvant ašaroms ant karšto skruosto.
Ilgą laiką neturėjau progos pratrūkti, išsilieti, bet man tereikėjo išgyventi grožį, jo akimirką, kad suprasčiau, jog gryniausios jausmų ašaros išgyvenamos ir viduje. Ypač džiaugsmo ašaros.
Ir tą akimirką aš verkiau. Ir tą akimirką man palengvėjo.

Tu apsireiški muzikos garsuose. Tavo prisilietimą juntu vėjui plaukuose įsisukus. Tave matau žiūrint į laužo liepsną. Tavim kvepia visi nuostabiausi šios žemės kvapai. Jaudulio akimirką tu būni visada su manimi. Mūsų susitikimo akimirką trumpam išnyksta visa kita.
Tai ir yra tai, ką reiškia "išgyventi grožį".

Ar kada nugalėjai savo individualizmą ir išnykai su savo ambicijomis, ir susiliejai su žmonių bendruomene taip, kaip maža smiltelė tartum išnyksta pajūrio smėly?
Ar kada ramino didingumas temstančio dangaus? Ar širdį virpino kada vien tik grožis ramybės?
Ar jutai bent kartą, kad tu nesi svarbiausias net sau pačiam?

Veidu į minią

Aš siaubingas, nejautrus žmogus;
Išplėškite mano širdį ir sudraskykite ją-
Ji to verta.
Geriau kentėsiu aš, nei priversiu jus kentėti per mane.
Atskirkit mane nuo jausmų
Ir aš nepasikeisiu.
Nubauskit atimdami svajones ir viltis.
Nesu verta pajusti dangiškąjį jausmą,
Nes išaukštinau protą ir puikybę,
Kurie dažniausiai stovi greta vienas kito.
Teiskit mane taip, kaip teisiu save pati.