Aš problemų neturiu - jų turi kiti, ir tai didžiausia mano problema.

Aš esu tik sraigtelis milžiniškame Dievo mechanizme. Aš tik smiltelė beribėje dykumoje. Aš esu niekas, palyginus su visatos didybe, aš esu netobulas palyginus su motina gamta.

Ir vis dėlto, būdamas nuliu, aš užbaigiu milijonus ir milijardus. Būdamas menkas aš vistiek esu ir veikiu. Nusivildamas tuo, ką suteikia ribotas protas, aš vistiek siekiu. Ir net jei niekam šalia ne, aš pats sau išlieku svarbus. Nes aš turiu magišku sugebėjimų (o taip, norintys kiekvienas kartu su manimi jų turi!) - keisdamas save keičiu ir pasaulį!

"Sakykite: "ačiū tau!" Visata myli dėkinguosius. Kuo labiau dėkosi Gyvenimui, tuo daugiau Gyvenimas tau duos už ką dėkoti"

Louise L. Hay "Moters galia"

Sisifo darbas

Posakis byloja: protingi mokosi iš svetimų žmonių klaidų, o kvaili iš savųjų. Yra ir žmonių, kurie niekada nepasimoko iš savo klaidų. Tai kaip tada tokius vadinti?

Kad ir kiek rūpesčių juos užgriūtų, jie visada kartoja tą pačią baigtį. Gal kaltininkas kvailas papratimas, bet greičiausiai, kad ypač kvailas protas. Liūdna ir pikta dėl tokių žmonių, bet daugelis jų net problemų esmių nemato. Ir tada galvoji, kad negali norėti pakeisti žmogaus, bet kai akyse matai, jog jis griauna savo gyvenimą, pamina visuomenėje vertinamas vertybes, tylėti labai sunku.

Ar turėčiau nekreipti dėmesio, o gal eilinį kartą susirūpinusiu veidu patarti, kaip elgtis nederėtų? Turiu blogą įprotį - besąlygiškai tikėti visais žmonėmis. Ir dar blogesnį įprotį - norėti jiems besąlygiškai padėti išspręsti problemas.

Aš žinau, kad aš labai daugelio dalykų apie gyvenimą ir jo tiesas nežinau ir tai siutina! Aš noriu būti teisinga, atlaidi, užjaučianti ir supratinga! Turiu tiek daug ko išmokti, bet netveriu savam kaily. Šiuo metu aš kenčiu, nes nesuprantu žmonių.

Matyt ieškau tiesos ten, kur jos nėra, bet tebūnie tai negu abejingumas. Renkuosi nešti sunkų akmenį ant kupros, nes galbūt bent jau vieną dieną būsiu tikra, kad visų žmonių suprasti neįmanoma, o bandyti neverta.

Iki pasimatymo...

Nekenčiu išsiskyrimų. Ne dėl to, jog jie būna graudūs, bet dėl to, kad atsisveikinęs ir išėjęs, supranti, kad dar turėjai tiek daug ką pasakyti.

Tačiau atsisveikinęs su žmogumi, kuris Tau tikrai svarbus, užplūsta nuostabiausi jausmai. Ypač jei žinai, jog tas žmogus tikrai sugrįš. Nes ir liūdesys yra gražus ir reikšmingas jausmas.

Pyktis

Pyktis visuomet yra blogas reiškinys, nes visuomet sukelia agresiją, norą keršyti. Supykę prikalbame daugybę baisių dalykų. Užliejus pykčiui prisimenami kompromituojantys dalykai, energija liejasi per kraštus, deja beveik visada pykčio metu gaunama energija panaudojama kivirčui dar labiau pagilinti.

Aš Jums sakau, ne tik turime ugdyti save, tvardytis. Nesakau kad neturime išlieti jausmų ar užgniaužti emocijas, turime blogį rauti su visomis šaknimis - atsikratykime pykčių, išsilaisvinkime nuo tų dalykų ir neleiskime jiems Mūsų valdyti.

Kaip viena mokytoja yra pasakiusi: už blogą atsidėkokime gėriu. Nes tai visuomet efektyvesnis veiksmas. Be to mažiausiai žalingas pasirinkimas. Štai ką reiškia posakis "mylėkite savo priešus": tai reiškia nugalėti juos gerumu, būti pranašesniu ir didesniu bei kilnesniu už juos. Nes keršyti mes visi mokame, o atleisti ir pamėginti suprasti yra menas.

Idealas

Įkvėpta vienos knygos (ir joje pasakojamos tikros istorijos apie moterį, kuri parašė sąrašą savybių, kurias, jos manymu, turėtu turėti idealus vyras, nepaisant jos drąsių minčių, jog pastarasis turėtų turėti net lėktuvą, viskas virto realybe, kuomet ji susipažino su būtent tokiu savo svajonių vyru), parašiau idealaus partnerio savybių sąrašą. Tas sąrašas buvo ne kas kita, kaip mišinys geriausių (mano nuomone) mano savybių ir tų savybių, kurių pati stokoju, kurių norėčiau labiau įgyti.

Supratau, jog tai,kad partneriai turėtų vienas kitą papildyti - tikrai ne mitas. Ir dar: iš tikrųjų man nereikia tobulo, man reikia tik tobulai man tinkančio.