Posakis byloja: protingi mokosi iš svetimų žmonių klaidų, o kvaili iš savųjų. Yra ir žmonių, kurie niekada nepasimoko iš savo klaidų. Tai kaip tada tokius vadinti?
Kad ir kiek rūpesčių juos užgriūtų, jie visada kartoja tą pačią baigtį. Gal kaltininkas kvailas papratimas, bet greičiausiai, kad ypač kvailas protas. Liūdna ir pikta dėl tokių žmonių, bet daugelis jų net problemų esmių nemato. Ir tada galvoji, kad negali norėti pakeisti žmogaus, bet kai akyse matai, jog jis griauna savo gyvenimą, pamina visuomenėje vertinamas vertybes, tylėti labai sunku.
Ar turėčiau nekreipti dėmesio, o gal eilinį kartą susirūpinusiu veidu patarti, kaip elgtis nederėtų? Turiu blogą įprotį - besąlygiškai tikėti visais žmonėmis. Ir dar blogesnį įprotį - norėti jiems besąlygiškai padėti išspręsti problemas.
Aš žinau, kad aš labai daugelio dalykų apie gyvenimą ir jo tiesas nežinau ir tai siutina! Aš noriu būti teisinga, atlaidi, užjaučianti ir supratinga! Turiu tiek daug ko išmokti, bet netveriu savam kaily. Šiuo metu aš kenčiu, nes nesuprantu žmonių.
Matyt ieškau tiesos ten, kur jos nėra, bet tebūnie tai negu abejingumas. Renkuosi nešti sunkų akmenį ant kupros, nes galbūt bent jau vieną dieną būsiu tikra, kad visų žmonių suprasti neįmanoma, o bandyti neverta.
1 komentaras:
taip tu teisi :)) tikiuosi tas siekis vistiek visada išeina į naudą :)
Rašyti komentarą