Response to...

You can do everything you are able to do. Or you can do everything you want to.

[Gali daryti viską, ką gali. Arba gali daryti viską, ką nori.]

Dėžių teorija

Iš prigimties, visuomenė nemėgsta išsišokėlių. Iš prigimties, žmogus nemėgsta permainų, nebent joms yra pasiruošęs. Kaip ir patalpinus daiktą į tobulai jam tinkančią pagal matmenys dėžę (nei per didelę, nei per mažą), o vėliau perkėlus ją į daug didesnę dėžę - ta atsiradusi laisva erdvė mums nepatinka. Ji pernelyg tuščia. Norisi ją kuo greičiau užpildyti.
Tačiau ta erdvė persikėlus į naują "dėžę" iš tiesų yra galimybės. Mes mėgstame pilnatvę šiek tiek labiau nei ieškoti naujų galimybių, bet kada galų gale išdrįstame mesti iššūkį tai "tuščiai erdvei" - pasiekiame labai daug.

Ir dar: tuščiame lape visada lengviau pavaizduoti savo vizijas. O galiausiai, nieko neturint, bent jau nieko ir neprarasi.

Prieš rasizmą

Pasakyk žmogui, kad ne saulė sukasi aplink žemę, o atvirkščiai - ir jis patikės, bet pasakyk, kad juodaodis toks pat žmogus, kaip ir baltasis - jis darys viską, kad tik tai paneigtų.

***

- Klaidingiausias mąstymas - jog niekada neklysti.
- Bet aš nemanau, kad niekada neklystu, aš tik kartais būnu neginčijamai teisus.
- Gyvenime daugybė Didžiųjų Tiesų, ir vistiek atsiranda žmonių, jas neigiančių. Gerai turėti tvirtą nuomonę. Ir išmintinga - ją pasilaikyti sau. Jei garsiai laikysiesi savo tiesų - žmonės ims tavimi abejoti ir vadins pasipūtėliu.
- Žmonėms vistiek reikia kažką apie tave blogo galvoti, ir jei tai tik pasipūtimas - tebūnie. Sutinku dėl abejonės - kuo karščiau kažką imsi įrodinėti - tuo labiau tai skatins dvejones.
-Šiaip ar taip, kad ir kaip besielgtum, vistiek liksi daugiau ar mažiau nesuprastas. Rizikuok, jei nebijai, nes gyvenimas yra lengvesnis kol į jį žiūri iš toli.

Ieškai gyvenime ir mokaisi iš aplinkos: iš knygų, filmų, draugų ir artimųjų perimame bendravimo formas, gyvenimo būdus, meilės scenarijus, vestuvių tradicijas, laidotuvių apeigas, mitybos ir laisvalaikio įpročius. Intelektualesnieji ieško gyvenimo išminties, bando įminti jos mįslę, atrasti giją visa apjungiančią.

Ir staiga vieną dieną atsitokėji - kam visa tai: kam vadinti daiktus kitų pavadintais vardais (dėl patogumo, komforto, baimės iškristi iš bendro socialinio konteksto?), kam jausti jausmus, kuriuos kažkas sugalvojo mums visiems bendrus, kam elgtis pagal, dažnai iš anksto, numatytus scenarijus, kam vadovautis kitų sugalvotomis filosofijomis.

Nes kartais nesinori būti tuo rudeniniu lapu (anaiptol ne vieninteliu) įkritusiu į upę ir nešamu srovės. Kartais norisi būti prieš srovę, net jei ji tave ir vistiek nugalės.

Nes kartais (o greičiau, beveik visada) sau esame super svarbūs.

Įsižeidusi įžeidusi

Jei galima sumeluoti, kad esi patenkintas ir laimingas, gali sumeluoti ir kad verki. Gali meluoti, kad myli (kitiems ir sau pačiam), kai iš tikro tau tik reikia į kažką atsiremti ir pasijausti saugiai.

Tačiau vienintelis nesumeluojamas yra pyktis, jo žmogus ne tik, kad nesuvaidins, pykčiu žmogus apnuogins savo sielą, mintis ir jausmus. Ir nepažinsi tu iki galo žmogaus, iki kol jo nesupykdysi. Supykdyk, pasielk taip, kaip iš tavęs nesitikima, įžeisk (nors ir nenorėdamas) žmogaus jausmus, ir sužinosi, kad švelnaus ir taikaus žmogaus viduje taip pat slypi neapykanta ir nesaugumas.

Nepateisinu pykčio. Bet jis dažnai mums atskleidžia apie žmogų daugiau nei [atrodytų] nuoširdus pokalbis.

Searching for the point

What's the point to get closer to the sun when you don 't have such a kind of dream?
What's the point to be loved when you don't fell the same?
What's the point to be given when you don't have nothing on your own to give?

Didžiausia tinginystė - dirbti tik tada, kai tai yra naudinga pačiam.

Patarlė, o gal senas nusistovėjęs stereotipas teigia, jog moterys vyrus myli ausimis. Tada, ar tai ir yra priežastis, dėl ko yra moterų, kurios gyvenime taip nieko ir nemylėjo? Gal jų gyvenime visi sutikti vyrai per daug kalbėjo, palyginus su tuo, kiek darė.

Šeima - tai grupė asmenų, kuri nuoširdžiai džiaugiasi ir menkiausiu pasiekimu.

Taip, Lietuva turi silpną finansų ekonomiką ir silpnus politikus. Bet užtat lietuviai turi stiprų nacionalinio charakterio potencialą ir kada nors tikrai jį panaudos. Bent jau aš tuo tikiu. Kada nors tai, kas mus vienija suburs mus dideliems darbams atlikti drauge. Bent tuo norisi tikėti.

-Kokia šiandien diena?
-Visiškai nedarbinga.

Įkvėpėjas: lietaus lašelis;
Laikas ir vieta: trumpam praradę reikšmę;
Pasirašė: rudeninė melancholija;

Žiūrėjau į stiklą, kuriuo pamažu sruvo vandens lašeliai, keliaudami skersai stiklo palikdami vandens pėdsakų ruoželį. Ir aš prisiminiau savo neišverktas ašaras, ir neišlietus jausmus. Prisiminiau ir jausmą, kuris ateina jau džiūvant ašaroms ant karšto skruosto.
Ilgą laiką neturėjau progos pratrūkti, išsilieti, bet man tereikėjo išgyventi grožį, jo akimirką, kad suprasčiau, jog gryniausios jausmų ašaros išgyvenamos ir viduje. Ypač džiaugsmo ašaros.
Ir tą akimirką aš verkiau. Ir tą akimirką man palengvėjo.

Tu apsireiški muzikos garsuose. Tavo prisilietimą juntu vėjui plaukuose įsisukus. Tave matau žiūrint į laužo liepsną. Tavim kvepia visi nuostabiausi šios žemės kvapai. Jaudulio akimirką tu būni visada su manimi. Mūsų susitikimo akimirką trumpam išnyksta visa kita.
Tai ir yra tai, ką reiškia "išgyventi grožį".

Ar kada nugalėjai savo individualizmą ir išnykai su savo ambicijomis, ir susiliejai su žmonių bendruomene taip, kaip maža smiltelė tartum išnyksta pajūrio smėly?
Ar kada ramino didingumas temstančio dangaus? Ar širdį virpino kada vien tik grožis ramybės?
Ar jutai bent kartą, kad tu nesi svarbiausias net sau pačiam?

Veidu į minią

Aš siaubingas, nejautrus žmogus;
Išplėškite mano širdį ir sudraskykite ją-
Ji to verta.
Geriau kentėsiu aš, nei priversiu jus kentėti per mane.
Atskirkit mane nuo jausmų
Ir aš nepasikeisiu.
Nubauskit atimdami svajones ir viltis.
Nesu verta pajusti dangiškąjį jausmą,
Nes išaukštinau protą ir puikybę,
Kurie dažniausiai stovi greta vienas kito.
Teiskit mane taip, kaip teisiu save pati.

"Love is war. Not peace. Killing each other."

Naoki ("Japan - A Story of Love and Hate")

Nežinau, kaip kai kurie žmonės gali tvirtinti gyvenantys monotonišką gyvenimą, nes juk atrodo gyveni ir vargų nematai, ir bac - kokia milžiniška bėda užgula tavo gležnus pečius. Turi kabarotis iš situacijos, mąstyti, kaip čia pasielgus adekvačiau, nusiritus greičiau tą naštą. Tos naštos erzina, su jomis kovojant iššvaistome daugybę jėgų, bet ar ne nuo jų gyvenimas ir netampa rutina? Ar ne nuo to ta saldaus poilsio, trumpo atokvėpio minutė kasdieninio gyvenimo džiaugsmui tampa dar saldesnė?

Apie žaidimo taisykles

Nepradėk žaidimo, jei netenkina jo sąlygos. Nes šis žaidimas Mano, jame taisykles kūriau Aš. Nepriimk visko asmeniškai - taisyklės nebuvo kurtos Tau, jos buvo kurtos, nes aš tokia esu.

Draugystė yra tas jėgos šaltinis,kurio mes dar negalime įvardinti.

(Popietė su Algimantu Čekuoliu)

Daugiau norėti nieko negaliu, nes kas svarbiausia - tą širdy turiu.

Mes taip įpratome gyventi nuolatiniame judėjime, chaose, jog nebeieškome ne tik akimirkų tylai ir susikaupimui, bet ir vis mažiau apskritai sau skiriame laiko. Viską darome "čia ir dabar", ir kokie jaučiamės bejėgiai, kuomet neįstengiame atsakyti į klausimą iškart. Išdrįskime mąstyti, svarstyti, išdrįskime prašyti laiko sau, laiko apmąstymams, kuris tikrai nereiškia neveiklumo proceso. Nes iš tiesų svarbūs atsakymai gimsta tyloje ir susikaupime.

Kai netekau to, kurį taip mylėjau, kentėjau, ir kančia draskė man širdį. Gailėjausi pasidavusi jausmams prisirišti taip prie kažko. Bet viskam tereikėjo tik laiko ir kito objekto.

Žiūrėdama į kažkada geros draugės padovanotą paveikslą su užrašu "forever" supratau visų dalykų laikinumą mūsų gyvenime.

Sometimes there is only one way left in the situation - to adjust.

Pamokos norintiems pasikeisti

Pamoka Nr.1: niekada nesielk,nekalbėk kaip auka,neleisk kitiems manyti kad esi silpnas, tuo labiau pats tikėk savo jėgomis ir negailėk savęs, nes tai silpnųjų silpnybė.

Pamoka Nr.2: gal verta ne taisyti ydas, o pradėti vertinti ir iškelti savo privalumus?

Pamoka Nr.3: kai kuriems dalykams turi tiesiog ateiti tinkamas laikas ir tinkamos sąlygos.

Pamoka Nr.4: dėl nesėkmių kaltink tiktai save. Dėl laimėjimų - taip pat.

Pamoka Nr.5: kurk savo taisykles. Tik atmink: kurdamas doras taisykles, niekada neprašausi.

Tai, kas šildo, kai orai nešildo

Meilės paralelei staiga įsiliepsnojęs ir užgesęs ir vos, bet gan ilgai rusenantis laužas, reiškia tą patį. Klausimas kyla tik: kas liks, kai liepsna praeis - tik pelenai, ar tai peraugs į kažką dvasingesnį.

Neįnoringa laimė - kasdien matyti bent vieną mylimą veidą. Neįnoringa, nes gali norėt kasdien matyti ne tik vieną mylimą veidą, o laimė - dėl to, kad jaustis bent vieninteliam žmogui reikalingu - štai kas iš tikrųjų svarbiausia gyvenime!

12.37 - šiandienos teisingai pasirinktas autobusas!

Nežinau, ar egzistuoja kažkokios bangos, kurios spinduliuojame aplinkiniams kuomet esame puikios nuotaikos. Nežinau ir ar mes tas "bangas" sugeriame. Tačiau tikiu, kad būna dienų, kuomet visi aplinkiniai,rodos, dovanoja džiaugsmą, šilumą, gerus žodžius ar tiesiog dėmesį.

Ar tai būtų vairuotojas, neėmęs pinigų už kelionę, ar nepažįstamojo pasiūlymas ko nors kartu išgerti ar šiaip praeivio šypsena - tai nuteikia ir patį spinduoliuoti gėriu, dėmesiu ir gera nuotaika. Tikiu, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime būna tokiu dienų. Mums telieka vienintelis teisingas pasirinkimas: tai, ką gauname pasidalinti su kitais,. Tebūnie grandinine reakcija tomis dienomis tampa visi laimingi sutikti Jūsų kelyje.

Gyvenimas - teatras: patys renkamės iš milijonų vaidmenų kuo būti;
Gyvenimas - iššūkis: jame nugali ne stipriausi, o labiausiai susikoncentravę;
Gyvenimas - žaidimas: pasirenkame žaisti sąžiningai ar ne.

Piktus žmones, kaip ir piktžoles, sukūrė Dievas tam, kad išmoktume atskirti tai, kas gerai, kas naudinga, nuo to, kas neverta dėmesio ir ko turėtume vengti.

"Miss you less see you more" - how could it be knows only lovers.

Valdžios vairas Lietuvoje perėjo į moterų rankas. Seniai taip reikėjo. Paradoksas ar ne, kad taip įvyko sunkiais ekonominiais ir politiniais laikais (vyrų ištvermės dėsnis?). Žiūrėsim kas gausis.

"Žmogui niekas neskamba mieliau už jo vardą."

Pat Croce, Bill Zyon "Būk vedlys arba traukis iš kelio"

From unwritten song

I won't be comfortable girl for you. I even won't be nice to you, if it won't be me. I am trying to be fair, but sometimes it's all becouse I am trying to live in another way.

Meilėje - kaip kare: egzistuoja keli frontai.

Kartais nėra labiau motyvuojančių žodžių kaip "tu nesugebėsi".

Objektas: du trūkumai
Ypatybės: vienas kitam netrukdo

Kol vieni mokosi pasakyti "NE" , kiti turėtų išmokti išgirsti ir suprasti išgirstą nenuginčyjamą "NE".

Didžiausias pažeminimas priešui - jį ignoruoti.

Nežinau - atsakymas į klausimą, kurio su mielu noru būtum norėjęs neišgirsti.

Labiausiai patikę aforizmai iš Kahlilio Džibrano aforizmų rinkinio "Smėlis ir puta":

"Mylintieji apglėbia tai, kas yra tarp jų, o ne vienas kitą."

"Šaknis - gėlė, niekinanti šlovę."

"Dosnumas - duoti daugiau nei gali, išdidumas - imti mažiau nei tau reikia."

"Kai stovėjau lyg tyras veidrodis prieš tave, tu žvelgei į mane ir matei savo atvaizdą. Paskui tarei: "Aš tave myliu." Bet iš tiesų tu save many mylėjai."

"Druskoj turi būti kažkokios keistos šventybės. Ji mūsų ašarose ir jūroje."

"Tu gali pamiršti tą, su kuriuo juokeisi, bet niekad nepamirši to, su kuriuo verkei."

So, I do believe in God becouse of being valuable of doing good things in this life.

Principai dažnai veikia net kai sąžinės balsas paprastai nutylėtų. Tačiau juos, visai kaip ir aistras, privalu išmokti valdyti, nes tikri principai, kad ir kaip ten bebūtų, neturėtų varžyti kitų apsisprendimo laisvės.

Aukso amžius - tai metas, kuomet galimybių ir įvykio baigčių variacijų - begalybė. Ir kiekvieno iš mūsų gyvenime vieną dieną ateina toks metas. Tada gali pritrūkti tik drąsos pasinaudoti tomis galimybėmis.
Bet ar delsimas veikti, numanant galimą sprendimą būsiantį klaidingu, yra bailumo požymis?

Niekam asmeniškai...

Jis mano, kad jis kietas. Aš manau, aš daug kietesnė.
Jis mano, kad pasiekė savo - iš tikro čia aš norėjau, kad jis taip manytų.
Jis mano, kad aš nepasiekiama - aš manau, kad jis man neypatingai rūpi.
Jis mano, kad jis visą laiką teisus - aš manau, kad jis užsispyręs asilas nepripažįstantis kitų nuomonės, arba tiesiog moteriškos logikos.
Jis mano, kad vistiek pasieks savo - aš manau, kad mano principai tvirtesni.

Iš atmintinės vaikinams...

Vos tik imi savimi abejoti, mergina pradeda tavimi abejoti dvigubai.

Nepykit, bet tikrasis patriotiškumas yra mokėti mokesčius savai valstybei.

Rinkdamasis mylėti visada kartu pasirenki skaudinti ir būti skaudinamu. Pasirinkdamas besąlygiškai pasitikėti žmogumi pasirenki ir tai,jog vieną dieną teks juo nusivilti. Pasirinkdamas jausti rizikuoji, tačiau visada tai vienintelis ir teisingas kelias į pilnavertį gyvenimą.

Kaltinimai atmesti dėl informacijos trūkumo

Tam kad patenkinti savo pernelyg didelį ego ir pateisinti savo silpnumą, feminizmą, matyt, sugalvojo vyrai. Šiais laikais visur trimituojama ir pabrėžiama apie stiprias, vyrams lygias (o neretai ir stipresnias už pastaruosius) moteris, bet argi tai nepateisinama, kuomet atitinkamai daugėja "moteriškų" vyrų? Žinoma, daugeliui vyrų tai nepatinka, bet kažkam juk reikia išlikti atspariam, atstovauti šeimos ar net tautos stiprybę, ko ir vis dažniau imasi mūsų vis dar vadinamoji silpnoji lytis.

Feminizmo sąvoka šiais laikais šiek tiek išsigimė: jos pradininkės savo veikla siekė lygių teisių tarp vyrų ir moterų, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vyrų lupomis linksniuojamas feminizmas, susidaro įspūdis, reiškia veiklą nukreiptą prieš vyrus.

Vyrų nuostatoms prieš moteris kažkodėl pavadinimas toks pats skambus kaip feminizmas nėra sugalvotas, bet aš visą tai pavadinčiau gan mediciniškai - vyrų nepilnavertiškumo vyriškume kompleksu.

Nežinau, kas yra tikrasis vyriškumas, bet nuolatinis moterų menkinimas tikrai yra vyriškumo stokos požymis.

P.S. Čia kalbu daugiau apie išimtis, o ne daugumą. Myliu vyrus, tikiu, jog mūsų visuomenėje daugybę vyrų išnaudoja pačios moterys, ir kad tai yra taisytina. Tikiu, kad pasaulyje yra daugybę džentelmeniškų vyrų ir tikrai gerbiu tokius.

Teorema apie duobes

Yra žmonių, kurie visą laiką lipą į tas pačias duobes: šimtus kartų pykstasi ir taikosi, myli ir neapkenčia, atstumia ir vėl ieško būdų tai susigrąžinti. Nežinau kaip kitiems, bet aš įžeista stengiuosi atleisti, bet po visko, galų gale lieku atsargesnė. Įskaudinta nebebusiu tokia naivi, įžeista nebebūsiu tokia atlaidi, nes mūsų širdys randuotos - viską, ką patiriame, gerą ir blogą, palieka randus širdyje. Gal taip ir geriau - išmokstame gyventi tarp žmonių (tokių skirtingų!). Bet "lipti į duobes", kartoti tas pačias klaidas, kai lieki įskaudintas, bendrauti "lyg niekur nieko" su tuo, kuris elgėsi su tavimi nepagarbiai aš nesirinkčiau, norėčiau, kad ir man svarbūs artimieji tai suprastų.

Tikiu, kad gyvenime be viso kito turime dar vieną misiją - būti kieno nors angelais sargais: kai kurie tampame savo antrosios pusės angelu sergėtoju, kiti tampa pastaraisiais savo vaikams ar tėvams, treti - draugams, ar išvis menkai pažįstamiems žmonėms. Ir, matyt, nėra nieko kilnesnio už tą šiltą angelišką globą, ypač kai nieko nesitiki atgal, vien dėl to, kad tai teisinga ir tikrai didinga, daroma iš meilės. Globokime aplinkinius, ypatingai mylimus net ir nejuntamai ir nematomai jiems padėdami ranką ant peties, leiskite jiems žinoti, kad jie Kažkam yra svarbūs.

Basomis braidžiau po ryto žolę rasotą,
Rankas ištiesus siekiau debesų...
Ir nors naktį buvo sunkiai miegota,
Pakilt su saule kartu suskubau.

Tyriausias lašas nei bet kada anksčiau,
Skaisčiausia saulė kokią tik mačiau,
Gražiausia žodį lupose tik Tau laikiau,
Šiam nuostabiam rytui jį saugojau Tau.

Šiandien žiūrėdama į savo pačios šedevrą (gerai, tai tebuvo tik šviežiai nulakuoti nagai) supratau, kodėl esam tokie netobuli ir turim save mylėt tokius,kokie esam: nes aukštesnės jėgos kuriant mus sudėjo visą savo meilę, ir net jei ir nesigavom tobuli (o dauguma mūsų taip įsitikinę), vistiek esam nuostabiausios pasaulio kūrybos vaisius. Turime mylėti save, nes su meilę buvome kuriami, į mus Kažkas įdėjo tiek vilčių. Ir jei tas Kažkas mus taip mylėjo savo vaizduotėje, kodėl turėtume nemylėti savęs patys?

Ir mes taip pat, kaip tas Kažkas (nelygu į ką tikime), kai kuriuos darbus savo gyvenime sudedame tiek širdies, jog net visai nesvarbu koks konkretus rezultatas gaunasi - svarbiausia eiga, prasmingai paskirtas laikas kuriant kažką (bent dalelyte) didingo.

"Ne visada tiesos sakymas yra atvirumo požymis."

Nemėgstu ginčytis, nes ginčą galima laimėti tik jo nepradėjus. Tai beprasmis jėgų švaistymas. Dažniausiai tai beviltiška kalbėjimo forma, kuomet adresatas mažiausiai girdi tavo argumentus. Apskritai ginčas - kvailių dialogo forma, ir jei tik įmanoma, geriau net nepradėti jo. Į ginčą įsitraukia tie, kurie nori pasiteisinti, vadinasi, tai gynyba. O ginasi tik tie, kurie jaučiasi dėl kažko nevisai tvirtai (galbūt dėl to,jog yra kalti). Yra posakis: "Tylėjimas ne visada protingumo, bet visada kvailumo stokos įrodymas." Neabejoju, kad nesivėlę į beprasmius ir kitų provokuojamus ginčus pakilsite vienu laipteliu aukščiau savo oponentų. Nusileisti neatsisakius savo įsitikinimų nėra lengva, bet tikrai gerbtina.

Muzika mano gyvenime

Kai jos daug ir ilgai klausaisi, ji, būna, greit pabosta; kartais nuostabiausia dainos muziką sugadina jos žodžiai, kartais jie taip gražiai skamba, kol neįsiklausai jų prasmės (galbūt dėl to pačios didingiausios visų laikų muzikos nesugadintos bereikšmių žodžių rinkiniu); būna, pačią paprasčiausią pasirinktą melodiją įprasmina būtent žodžiai; žmonės ieško sau artimos muzikos, nes jų išgyvenimai skirtingi.

P.S. Muzika=Meilė

P.P.S. Ta proga dalinuosi su Jumis savo mėgstamiausia daina :)))

"Esu gan lengvo charakterio, tik sunkių įsitikinimų. Ir vargas tam, kas juos pamins."

Those who fell in love walks few feet higher than the ground. Theoretically, they are flying.

Pastaruoju metu dažniausiai būdavo, kad klausoma muzika užgoždavo mintis, o dabar, kad ir kokia garsi klausoma muzika bebūtų, mintys nuslopina ją. Taip nutinka tik dvejais atvejais: 1) kai nori šokinėt iš laimės arba 2) kai nori trankyt galvą į sieną iš nevilties. Paradoksalu, bet būna ir abu atvejai kartu.

Mes visąlaik gauname tai, ko trokštame, tik dažniausiai ne tada kai to labiausiai trokštame, kitaip sakant pačiu netikėčiausiu metu, arba pačiu netinkamiausiu metu bei labiausiai nenumatytomis aplinkybėmis.

- Kaip atlikti dvigubai daugiau gerų darbų?

- Leisti manyti kitam, jog jis tau padarė gerą darbą.

Apie kiaules

Yra žmonių, kuriems patinka gyventi apsikasus purve, kerpėse ir pelėsiuose: šičia palieku nuošaly materialaus pasaulio nuolaužas. Kalbu apie žmones, kurių nuolaužos - jų mąstymo klišės.

Iliustruotai: žmonės gyvenantys lūšnynuose ir sukeliantys kitų užuojauta iš tikrųjų nenori keisti savo gyvenimo stiliaus. Gerai, jei jiems gerai, galbūt tiek to, numosiu ranka ir į neturinčius moralės, kuriems tai gyventi netrukdo. Žinoma, man, žiūrinčiai iš žmogiškosios perspektyvos, toks amoralus gyvenimas mažiau vertas už kiaulės būvį (dauguma kiaulių gyvenime naudingesnes kitiems žmonės vien tuo, kad nežudo kitų žmonių, o kur dargi, kad jos maitina tą margaspalvę pasiekimais žmoniją, nei kai kurie taip neužtarnautai vadinamieji homo sapiens sapiens giminės atstovai).

Taigi grįžus prie nuolaužų - taip, kaip valkatos laikosi savo įpročių, taip ir yra žmonių, kurie besąlygiškai įsitikinę savo teisumu. Tik kodėl žmonės teisdami ir kaltindami kitą dėl savo įsitikinimų, nepažvelgia, ar tik ir jis pats neturėtų raudonuoti dėl savo pačių kaltinimų kitam? Kodėl savęs žiūrime tik tada, kai mums tai naudinga? Taigi, prieš rodydamas į kitą susitepusį - nusivalyk savo suodiną pirštą.

Greičiausiai visi mes turime problemų, ir dėl jų žmonės skirstomi į dvi rūšys: sėkmingus ir nesėkmingus (nelaimingus). Aš jums sakau - laimės kūdikių nėra (kaip ir nepataisomų nevykėlių) - viskas viso labo priklauso nuo mūsų požiūrio. Ir jei nesi laimingas, tai gal tokiu būti nenori? O gal nenori keistis? O gal nežinai, kad REIKIA keistis? Sakau: REIKIA, bet tik į gerą.

Troškimai
(Maironis)

Ko gi trokšti, nesoti dvasia?
Paslaptingais sparnais kur lakioji?
Praeities vėl sapnai ar gražioji
Tau jaunystė vaidinas slapčia?

O nesoti! vilnim įstabia
Tu kas dieną krutinę kilnoji!
Nenutildo tavęs nei ramioji
Sidabrinė žvaigždė vakare!

Tavo norams mažai visados;
Negana valandos dabartinės;
Gaila tau vakarykščios dienos;

Gaila tau praeities net kančios!..
Tartum marės - troškimai krutinės
Vis siūbuoja, siūbuot nenustos.

Marsai ir Venera, mylėkite ir gerbkite vienas kitą

Be abejonės atėjo moterų karta - jos visur: dirba mokytojomis, vairuotojomis, mokslininkėmis, politikėmis, netgi vadovauja verslo įmonėse savo pavaldiniams vyrams. Visą laiką buvau ir būsiu už moterų teises, lygybę prieš vyrus. Visada būsiu prieš moteris mušančius vyrus (kad ir kiek jos to nusipelnė), tačiau lygiai taip pat stovėsiu viename fronte su gniuždomais vyrais, vyrais, kurie visuomenėje praranda pagarbą ir savigarbą, su vyrais, kuriuos pačius moterys auklėja kumščiais.

Mes, moteriškosios giminės atstovės tiek kovojome, kad prieš mus nebūtų gniaužiamas kumštis, tačiau privalome įsidėmėti - kad ir koks džentelmenas stovėtų prieš mus ginčo metu - neturime teisės naudoti fizinę jėgą.

Moterys, gerbkime ir mylėkime vyrus (ir jie atsilygins tuo pačiu), vertinkime vyrus ir saugokime. Mūsų visuomenėje vyrų procentaliai mažiau tenka 100 moterų, jie emociškai silpnesni (kaltas kvailas įsitikinimas, jog vyrai turėtų būti santūrioji visuomenės pusė ir posakis, jog vyrai neverkia), jie dažniausiai nusižudo (ypač kuomet atitrūksta nuo "moters rankų") ir šiaip jie vieni nepajėgūs rūpintis savo sveikata susirgus.

Aš problemų neturiu - jų turi kiti, ir tai didžiausia mano problema.

Aš esu tik sraigtelis milžiniškame Dievo mechanizme. Aš tik smiltelė beribėje dykumoje. Aš esu niekas, palyginus su visatos didybe, aš esu netobulas palyginus su motina gamta.

Ir vis dėlto, būdamas nuliu, aš užbaigiu milijonus ir milijardus. Būdamas menkas aš vistiek esu ir veikiu. Nusivildamas tuo, ką suteikia ribotas protas, aš vistiek siekiu. Ir net jei niekam šalia ne, aš pats sau išlieku svarbus. Nes aš turiu magišku sugebėjimų (o taip, norintys kiekvienas kartu su manimi jų turi!) - keisdamas save keičiu ir pasaulį!

"Sakykite: "ačiū tau!" Visata myli dėkinguosius. Kuo labiau dėkosi Gyvenimui, tuo daugiau Gyvenimas tau duos už ką dėkoti"

Louise L. Hay "Moters galia"

Sisifo darbas

Posakis byloja: protingi mokosi iš svetimų žmonių klaidų, o kvaili iš savųjų. Yra ir žmonių, kurie niekada nepasimoko iš savo klaidų. Tai kaip tada tokius vadinti?

Kad ir kiek rūpesčių juos užgriūtų, jie visada kartoja tą pačią baigtį. Gal kaltininkas kvailas papratimas, bet greičiausiai, kad ypač kvailas protas. Liūdna ir pikta dėl tokių žmonių, bet daugelis jų net problemų esmių nemato. Ir tada galvoji, kad negali norėti pakeisti žmogaus, bet kai akyse matai, jog jis griauna savo gyvenimą, pamina visuomenėje vertinamas vertybes, tylėti labai sunku.

Ar turėčiau nekreipti dėmesio, o gal eilinį kartą susirūpinusiu veidu patarti, kaip elgtis nederėtų? Turiu blogą įprotį - besąlygiškai tikėti visais žmonėmis. Ir dar blogesnį įprotį - norėti jiems besąlygiškai padėti išspręsti problemas.

Aš žinau, kad aš labai daugelio dalykų apie gyvenimą ir jo tiesas nežinau ir tai siutina! Aš noriu būti teisinga, atlaidi, užjaučianti ir supratinga! Turiu tiek daug ko išmokti, bet netveriu savam kaily. Šiuo metu aš kenčiu, nes nesuprantu žmonių.

Matyt ieškau tiesos ten, kur jos nėra, bet tebūnie tai negu abejingumas. Renkuosi nešti sunkų akmenį ant kupros, nes galbūt bent jau vieną dieną būsiu tikra, kad visų žmonių suprasti neįmanoma, o bandyti neverta.

Iki pasimatymo...

Nekenčiu išsiskyrimų. Ne dėl to, jog jie būna graudūs, bet dėl to, kad atsisveikinęs ir išėjęs, supranti, kad dar turėjai tiek daug ką pasakyti.

Tačiau atsisveikinęs su žmogumi, kuris Tau tikrai svarbus, užplūsta nuostabiausi jausmai. Ypač jei žinai, jog tas žmogus tikrai sugrįš. Nes ir liūdesys yra gražus ir reikšmingas jausmas.

Pyktis

Pyktis visuomet yra blogas reiškinys, nes visuomet sukelia agresiją, norą keršyti. Supykę prikalbame daugybę baisių dalykų. Užliejus pykčiui prisimenami kompromituojantys dalykai, energija liejasi per kraštus, deja beveik visada pykčio metu gaunama energija panaudojama kivirčui dar labiau pagilinti.

Aš Jums sakau, ne tik turime ugdyti save, tvardytis. Nesakau kad neturime išlieti jausmų ar užgniaužti emocijas, turime blogį rauti su visomis šaknimis - atsikratykime pykčių, išsilaisvinkime nuo tų dalykų ir neleiskime jiems Mūsų valdyti.

Kaip viena mokytoja yra pasakiusi: už blogą atsidėkokime gėriu. Nes tai visuomet efektyvesnis veiksmas. Be to mažiausiai žalingas pasirinkimas. Štai ką reiškia posakis "mylėkite savo priešus": tai reiškia nugalėti juos gerumu, būti pranašesniu ir didesniu bei kilnesniu už juos. Nes keršyti mes visi mokame, o atleisti ir pamėginti suprasti yra menas.

Idealas

Įkvėpta vienos knygos (ir joje pasakojamos tikros istorijos apie moterį, kuri parašė sąrašą savybių, kurias, jos manymu, turėtu turėti idealus vyras, nepaisant jos drąsių minčių, jog pastarasis turėtų turėti net lėktuvą, viskas virto realybe, kuomet ji susipažino su būtent tokiu savo svajonių vyru), parašiau idealaus partnerio savybių sąrašą. Tas sąrašas buvo ne kas kita, kaip mišinys geriausių (mano nuomone) mano savybių ir tų savybių, kurių pati stokoju, kurių norėčiau labiau įgyti.

Supratau, jog tai,kad partneriai turėtų vienas kitą papildyti - tikrai ne mitas. Ir dar: iš tikrųjų man nereikia tobulo, man reikia tik tobulai man tinkančio.

"Aš pats sau saulę kaluos danguje,

Jei aplinkinių sutemos gniuždo mane.

Aš kelią savo akmenim nusiklosiu
Ir juo laimingas ir doras žingsniuosiu."

Gyvenimas per daug duoda, kad iš jo nieko nereikalautume.
Gyvenimas per trumpas, kad dvejotume pasiryžti.

Krizė - tai:

• Žalgirio sudėtis su 0 legionierių;
• kaštų mažinimo planas brangiausiose planetos lenktynėse (F1);
• ieškančiųjų darbo skelbimai stotelėse;
• apkarpyti darbuotojų atlyginimai;
• sumažėjęs pelnas;
• dvigubai daugiau laidų apie pasaulinę ekonomiką;
• bankrutavę rusų oligarchai;
  
• Kubilius ministro pirmininko poste;
• labiau nei įprastai kiauras valstybės biudžetas;
• kava be brendžio;
• lietuvių "invazija" į Lenkiją;
• nesąmoningos "Maximos" akcijos (tokios kaip "Juodo apsipirkimo naktis");
• dar didesnis masinis pesimizmas;
• ir t.t.

"Telaimina Alla(h)as" - šiuos maldos
Žodžius pirmiausia tariam visados...
Doriausiųjų visų svajonė - Tu,
Ir ieškančių tavęs malonė - Tu,
Anie visi vergai, o Tu - valdovas,
Nes Tu - sultonas, Tu - kitų valdovas...
Tu šio pasaulio tvarką palaikai,
Tu jam, ko reikia, visko palikai...
Iš Tavo rankų visas mano protas,
Nors ieškau aš, bet kelias - Tavo duotas...

Iš Nizami poemos "Leili ir Medžūnas"

Kažkas neramina?Aš jums pasakysiu, kas tai - GYVENIMAS

Gyvenimas dažnai sugeba pasirodyti beprotiškai keistas: vieną dieną važiuojant autobusu vos laikausi nesijuokus, o kita kartą - vos tramdau ašaras.*

Ir vis dėlto, jei gyvenime turi neypatingai sėkmingą laikotarpį, pikta, bet vistiek gali žinoti, kad esi laimingas: buvau nuėjus į biblioteką, ir užsukus į "psichologijos" skyrių, ėmiau ieškoti kažkokios knygos, kuri atitiktų mano būseną, ar bent jau padėtų ją identifikuoti. Deja, visa literatūra pasirodė labai jau pesimistiška ( tokio tipo, kaip "Kaip tapti laimingu", "Kaip pasiekti sėkmę", " Kaip surasti harmoniją" ir pan.). Bet viena knyga išsiskyrė, nes buvo ypatingai neverta dėmesio ją skaityti: "100 priežasčių gyventi". Pirma ir vienintelė mintis apie šią knygą buvo: "Absurdas, žinau milijoną priežasčių gyventi ir džiaugtis!".

Matyt, kai kuria dalimi laimės niekada neatsikratysi, ir jei tik nori, visada ją atrasi, kad ir pačiame mažiausiame gyvenimo stebukle...

* nors taip būna laaaabai retai

I am pity not for him, but for what he mean to you.

Smells like.... SPRING!!!

Jau praeity 3 mėnesiai žingsnių pavėsyje ir dabar paskui saulės spindulius miesto gatvėmis seka vis daugiau žmonių. Šurmulio, žingsnių, taškančių paskutines balas, negali nepastebėti. Atgyja ne tik gamta, bet ir kažkas kas buvo žiemai giliai užslėpta širdyje, tarp kitko, visai nevalingai. Atrodo, nieko neįvyko, bet norisi dainuoti iš džiaugsmo. Ko gero, pavasario pradžia niekada neatsibosta.

Žmogui nėra neperžengiamų kelių, neperplaukiamų upių, neišsprendžiamų klausimų, jei tik jis yra vedinas tikėjimo ir valios.

Kartą esu pasakius vienai labai gerai draugei: jei nerandi vietos po saule - susikurk savo saulės sistemą.

Negalime būti nepatenkinti gyvenimu, jei neiname ir nedarome nieko, kad jis būtų bent kiek artimesnis mūsų susikurtai vizijai. Stoti į kovą su gyvenimu - štai ką iš tikro reiškia gyventi!

Rūkymo prevencija

Kartais kasant senovės kapavietes, kuomet žmonių kaulai neišlikę, yra randama pėdsakų, jog ten buvę palaidoti žmones iš pajuodusių dėmių tose vietose, kur buvo plaučiai, kadangi žmonės gyvenę dūminėse pirkiose ( iš archeologijos lauko tyrimų metodikos paskaitos).

Moralas: jeigu norite šioje žemėje pasižymėti vien juoda dėme - rūkykite.

Mokslininkai yra nustatę, kad žmonės panaudoja tik 3% savo smegenų tūrio. Žinoma, yra daugybė žmonių, kurie nejaučia poreikio naudotis ir tais "trimis procentais".

Dargi mokslininkai pateikė išvadą, kodėl nesugebame panaudoti visu galingumu savo smegenų galių: jei galėtume tai padaryti - gyventume nuolatiniame chaose. Taigi, iš čia kyla išvada, jog mūsų fiziologinės galios ir jų panaudojimas yra tobulai sukurti: ar produktyvus būtų mūsų tam tikru metu daromas darbas, kuomet į vienį būtų sujungiamos visos juslės (pvz. skaitant knygą užuostume ir pradėtume analizuoti kvapus)?

Vadinasi, mums reiktų ne laužyti galvą, kaip panaudoti daugiau savo smegenyse glūdinčių galių, bet kaip įmanoma produktyviau išnaudoti gamtos mums skirtas proto galias.

Besiekiant tikslo

Kai kurie žmonės siekia tikslų bet kokia kaina, ir turime pripažinti, didžioji dauguma jų turi talentą tam tikslui pasiekti ir jį pasiekia. Jie žino patys, kokie yra talentingi. Tiesa, aplinkiniai juos dažniausiai vadina pasipūtėliais. Tačiau po to, kai jie jau pasiekia tikslą, tolesnis jų tobulėjimas gali (ir turėtų) būti tik siekti tikslų atsižvelgiant į moralės normas, nelaikant kitų aršiais konkurentais ir elgiantis garbingai. Tik tada tokie talentai gali būti pripažinti visuotinai. Nes tai yra "aukštesnis lygis".

Senukas...

Dažnai keliaudama iš namų iki autobuso stotelės matydavau senuką, kuris vienišas sėdėdavo prie kelio. Daug kartų norėdavau jį pakalbinti, paklausti ar nereikia pagalbos ir panašiai. Ir niekuomet nesiryždavau tam. Nepasiryžimas slėgė. Tačiau šiandien beeidama vėl jį pamačiau ir pasiryžau prieiti paklausti, ar nereikia kuo nors padėti, bei palinkėjau būti atsargiam, nes ant kelio buvo be galo slidu. Ir pasidarė tikrai lengviau, nors jam mano pagalbos ir nereikėjo, manau, jog jis suprato ir priėmė mano susirūpinimą kaip tikrai nuoširdų.

Vėliau pamąsčiau apie tą senuką: kiek kartų jis matęs tiesiog smalsuolių žvilgsnius, o dar daugiau abejingųjų veido išraiškas. Kiek kartų galbūt jam reikėjo pagalbos, kiek kartų jis jautėsi vienišas, o neturėjo su kuo pasidalinti savo rūpesčiais. Tada prisiminiau draugę, su kuria rimtai pasišnekėti taip pat neužteko drąsos. Bijojau, kad jai skaudu bus kalbėtis apie sunkius išgyvenimus. Tačiau reikia drąsos ne tik paklausti, ar niekas jos nekankina, ji pati turi turėti jėgų priimti mano klausimą ne kaip smalsumą, o kaip įrodymą, kad ji man svarbi. Noriu žinoti, nes noriu padėti.

Sunku prisiversti elgtis taip, kaip nesi pratęs, tačiau kaip yra būtina prisiversti, kai žinai, kad taip pasielgti bus teisingiausia. Ne neigiamas požiūris, o abejingumas yra didžiausias mūsų priešas mumyse. Pasižadu stengtis nebūti abejinga ir jus to mokyti.

Kai kuriems žmonėms per retai pasakome, kokie jie yra mums brangūs. Kai kurie taip ir neišgirsta šių žodžių iš mūsų lūpų.

Kai kam nors pasakau, kad jį myliu, man jis yra svarbus, ir jis padėkoja, atsako, jog gera žinoti, sutrinku ir mąstau: ei turėtum tai ir taip žinoti! Ir net jei kartais atrodo, jog žodžių nereikia, brangiems žmonėms kaip oro vis dėlto reikia palaikymo, priminimo, jog jie mūsų gyvenime tikrai daug reiškia.

Taip, tikri draugai žino, kad aš prireikus visada stengsiuosi būti šalia, bet lygiai taip pat kaip reikia kažkuo tikėti, draugams karts nuo karto tai reikia išgirsti iš mūsų pačių.

Žmogus pradeda mirti iš vidaus, vos tik jis nustoja siekti tobulėti.

"Klausiate, kaip dirbantis žmogus gali rasti laiko savišvietai? Aš atsakau: atkaklus ryžtas suranda laiko arba jo susikuria. Jis išnaudoja laisvą akimirką ir paverčia ją neįkainojama vertybe. Žmogus, kuris nuoširdžiai siekia įgyvendinti savo tikslą, visuomet dalelę dienos gali skirti sau. Ir tiesiog neįtikėtina, koks vaisingas gali pasirodyti tas trumpas laikas, jeigu suskumbi juo pasinaudoti ir neeikvoti veltui."

V. Channing

Ir dar:

"Savišvieta - laisvalaikio forma, skirta savo intelekto plėtotei."

L. Jovaiša

Apskritai gyvenime visa patirtis yra naudinga, tačiau neįkainojama yra tai, ką gauname perskaitę ir pabandę suprasti perskaitytą knygą.

Egoizmas

Kartą vienas pusbrolis taip apibūdino egoizmą:
"Įsivaizduok, turi pasidaręs žemėj skylę, ir kitas žmogus turi kuolą ir jam jį būtinai reikia kur nors įkišti. Skylė tavo, bet jam labai reikia įsmeigti kuolą. Jis paima ir įkiša kuolą į tavo padarytą skylę žemėj."


Nesivaržydama galiu teigti, jog būtent egoizmas yra visų karų, plėšimų, žmogžudysčių, savižudybių ir kitokių visuomenės negerovių didžiausia priežastis.

Nenoriu čia išsiplėsti begvildendama argumentus, kaip egoizmas daro įtaką karams ir kitiems nusikaltimams, norėčiau pabrėžti tik vieną dalyką - savižudybes (apie kurias ne taip jau seniai straipsniuką parašė mano kolega ir nuostabi draugė Ramunė). Taigi, manau nesuklysiu drėbdama teiginį, jog savižudybių priežastis yra būtent egoizmas.

Argi žmonės žudytųsi, jei gyventų vardan kitų, ar žmonės žudytųsi, jei žinotų, kad jų pagalbos reikia artimiesiems, argi žmonės drįstų pakelti ranką prieš save, jei norėtų, kad būtent aplinkiniai būtų laimingi, o ne svarbiausia tik jis pats.

Savižudžiai išdrįso taip pasielgti, nes taip ir nesužinojo, jog jie yra kažkam svarbūs, nes taip ir nesuprato, jog dažniausiai žmonės patys laimingais tampa tik sukūrus laimę aplinkiniams.

Taip, žmonės besikesinantys į savo sveikatą ir gyvybę turi daugybę psichologinių problemų, bet aš vistiek teigiu: jie savanaudžiai. Jei tik nustotų bent minutei galvoti apie save, pamatytų, kad juos supa taip pat žmonės turintys daugybę įvairiausių bėdų, suprastų, kad dviese jas spręsti daug lengviau.

"Negražūs" vaikinai žino, kad jie yra "negražūs". Maža to, jie ir kvaili:
-Aš negražus, - nedrąsiai, bet besijuokdamas prisipažino jis. Ir nors nekaltai nusišypsojo, diagnozę nustačiau iškart.
-Kodėl taip manai? - toliau prireminėju jį prie sienos. Ne dėl to, kad man be galo įdomu, kodėl jis taip mano, o norėdama priremti dėl diagnozės.
-Mane labai įskaudino. Kodėl merginos taip elgiasi? - taigi, geriausia gynyba - puolimas, o kas jei ne vyrai tai išmano geriau! -Nebegaliu būti atviras su merginomis, tapau atsargus, negalėčiau jau niekam taip atsiskleisti.
-Jau geriau mylėti ir netekti, nei visai nemylėti. Reikia gyventi toliau, ir ne šiaip gyventi, o gyventi geriau, nei buvo, -pagalvojau, apgailėtina, žmogau, savęs taip gailėtis. Po velnių, gyvenimas tęsiasi, įrodyk sau ir kitiems, kad esi stiprus. Bet supratau, kad tai reiktų nutylėti, ne tik, kad jo neįžeisti, bet ir dėl to, jog negalėčiau įvardinti nė vienos savo nenusisekusios meilės.
-Neturiu niekam nieko įrodinėti, - pasakė jis, ir aš supratau, kad jis naiviai tikisi, kad atsiras mergina, kuri jį paguos, apkabins ir gyvenime nebepaleis. Naivu, nes merginos nemėgsta silpnų, savimi nepasitikinčių vyrų. Na bent jau aš nemėgstu...
-Na, jei manai, kad tau taip geriau bus, tada taip... -pradėjau virti pykčiu, nes man nesuvokiama, kaip žmogus verkšlenantis dėl tokių problemų nenori jų spręsti.
-O ką tu apie mane manai po šito pokalbio? -paklausė jis, tarsi sušluodamas ir išmesdamas paskutinius savigarbos likučius.
Nebegalėjau atsakyti sąžiningai, rizikuodama sugriauti jo ir taip menką pasitikėjimą savimi. Nes tai buvo tikrai apgailėtinas klausimas, ypač tokiame kontekste.
Pokalbis tkrai atrodė atviras, bet supratau, kad žmogus tikrai turi bėdų. Galima kurį laiką gailėtis nutrūkusių santykių, bet gailėtis savęs? Jis nėra kvailas, ir tarsi tą pabrėždamas pripažino, jog ir aš kvaila nesu. Pajutau, jog jis tuo naudojasi tarsi privalumu: "Žiūrek, nors nesu "gražus, esu protingas, giliai mąstantis", tarsi visi kiti ale "gražuoliai", nieko verti. Negalėjau nieko kontrargumentuoti, nes jis vistiek jautėsi "gili, neatrasta, reta asmenybė". Mintyse palinkėjau jam ateity susirasti savo terpę tarp žmonių, suprasti savo klaidas ir nebijoti keistis.

Nauja pradžia geriausia būna, kai nesitiki, kad ji bus ypatinga. Geriausias dalykas, kurį teko garbė sužinoti šiemet išgyvenant Naujųjų akimirkas, jog tikra draugystė - tai savo kely priešaky matyti draugus, kaip sektinus pavyzdžius, kurie tave vis pakylėja į aukštesnius "lygius", didžiuotis jais, ir jų buvimu šalia, ir kartu žinoti, kad savo tikriems draugams taip pat esi toks pat sektinas pavyzdys.

"Didžiausia klaida yra tikėtis, kai pats negali nieko pažadėti"

Visą laiką kažko tikimės iš aplinkinių:

• vienišius tikisi, kad yra kažkieno labai mylimas
• įsimylėjėliai tikisi, kad jų euforija truks amžinybę
• esantieji toli tikisi, kad kažkas jų lauks sugrįžus
• neturintieji darbo tikisi, jog naudingas pasiūlymas nukris jiems iš dangaus
• besipykstantys sutuoktiniai tikisi, kad gyvenimas pats sutvarkys jų santykius
• ir t.t

Tikėtis nėra taip blogai, bet "tikėtis" nelygu žodžiui "tikėti", ir turime suprasti, kad jei neįdėsime pastangų, tikėtis, kad stovint laukiant autobuso į gyvenimo kelionė, kažkas ateis ir įbruks bilietą į jį - yra išties naivu.