Šiandien žiūrėdama į savo pačios šedevrą (gerai, tai tebuvo tik šviežiai nulakuoti nagai) supratau, kodėl esam tokie netobuli ir turim save mylėt tokius,kokie esam: nes aukštesnės jėgos kuriant mus sudėjo visą savo meilę, ir net jei ir nesigavom tobuli (o dauguma mūsų taip įsitikinę), vistiek esam nuostabiausios pasaulio kūrybos vaisius. Turime mylėti save, nes su meilę buvome kuriami, į mus Kažkas įdėjo tiek vilčių. Ir jei tas Kažkas mus taip mylėjo savo vaizduotėje, kodėl turėtume nemylėti savęs patys?

Ir mes taip pat, kaip tas Kažkas (nelygu į ką tikime), kai kuriuos darbus savo gyvenime sudedame tiek širdies, jog net visai nesvarbu koks konkretus rezultatas gaunasi - svarbiausia eiga, prasmingai paskirtas laikas kuriant kažką (bent dalelyte) didingo.