Žmogus pradeda mirti iš vidaus, vos tik jis nustoja siekti tobulėti.

"Klausiate, kaip dirbantis žmogus gali rasti laiko savišvietai? Aš atsakau: atkaklus ryžtas suranda laiko arba jo susikuria. Jis išnaudoja laisvą akimirką ir paverčia ją neįkainojama vertybe. Žmogus, kuris nuoširdžiai siekia įgyvendinti savo tikslą, visuomet dalelę dienos gali skirti sau. Ir tiesiog neįtikėtina, koks vaisingas gali pasirodyti tas trumpas laikas, jeigu suskumbi juo pasinaudoti ir neeikvoti veltui."

V. Channing

Ir dar:

"Savišvieta - laisvalaikio forma, skirta savo intelekto plėtotei."

L. Jovaiša

Apskritai gyvenime visa patirtis yra naudinga, tačiau neįkainojama yra tai, ką gauname perskaitę ir pabandę suprasti perskaitytą knygą.

Egoizmas

Kartą vienas pusbrolis taip apibūdino egoizmą:
"Įsivaizduok, turi pasidaręs žemėj skylę, ir kitas žmogus turi kuolą ir jam jį būtinai reikia kur nors įkišti. Skylė tavo, bet jam labai reikia įsmeigti kuolą. Jis paima ir įkiša kuolą į tavo padarytą skylę žemėj."


Nesivaržydama galiu teigti, jog būtent egoizmas yra visų karų, plėšimų, žmogžudysčių, savižudybių ir kitokių visuomenės negerovių didžiausia priežastis.

Nenoriu čia išsiplėsti begvildendama argumentus, kaip egoizmas daro įtaką karams ir kitiems nusikaltimams, norėčiau pabrėžti tik vieną dalyką - savižudybes (apie kurias ne taip jau seniai straipsniuką parašė mano kolega ir nuostabi draugė Ramunė). Taigi, manau nesuklysiu drėbdama teiginį, jog savižudybių priežastis yra būtent egoizmas.

Argi žmonės žudytųsi, jei gyventų vardan kitų, ar žmonės žudytųsi, jei žinotų, kad jų pagalbos reikia artimiesiems, argi žmonės drįstų pakelti ranką prieš save, jei norėtų, kad būtent aplinkiniai būtų laimingi, o ne svarbiausia tik jis pats.

Savižudžiai išdrįso taip pasielgti, nes taip ir nesužinojo, jog jie yra kažkam svarbūs, nes taip ir nesuprato, jog dažniausiai žmonės patys laimingais tampa tik sukūrus laimę aplinkiniams.

Taip, žmonės besikesinantys į savo sveikatą ir gyvybę turi daugybę psichologinių problemų, bet aš vistiek teigiu: jie savanaudžiai. Jei tik nustotų bent minutei galvoti apie save, pamatytų, kad juos supa taip pat žmonės turintys daugybę įvairiausių bėdų, suprastų, kad dviese jas spręsti daug lengviau.

"Negražūs" vaikinai žino, kad jie yra "negražūs". Maža to, jie ir kvaili:
-Aš negražus, - nedrąsiai, bet besijuokdamas prisipažino jis. Ir nors nekaltai nusišypsojo, diagnozę nustačiau iškart.
-Kodėl taip manai? - toliau prireminėju jį prie sienos. Ne dėl to, kad man be galo įdomu, kodėl jis taip mano, o norėdama priremti dėl diagnozės.
-Mane labai įskaudino. Kodėl merginos taip elgiasi? - taigi, geriausia gynyba - puolimas, o kas jei ne vyrai tai išmano geriau! -Nebegaliu būti atviras su merginomis, tapau atsargus, negalėčiau jau niekam taip atsiskleisti.
-Jau geriau mylėti ir netekti, nei visai nemylėti. Reikia gyventi toliau, ir ne šiaip gyventi, o gyventi geriau, nei buvo, -pagalvojau, apgailėtina, žmogau, savęs taip gailėtis. Po velnių, gyvenimas tęsiasi, įrodyk sau ir kitiems, kad esi stiprus. Bet supratau, kad tai reiktų nutylėti, ne tik, kad jo neįžeisti, bet ir dėl to, jog negalėčiau įvardinti nė vienos savo nenusisekusios meilės.
-Neturiu niekam nieko įrodinėti, - pasakė jis, ir aš supratau, kad jis naiviai tikisi, kad atsiras mergina, kuri jį paguos, apkabins ir gyvenime nebepaleis. Naivu, nes merginos nemėgsta silpnų, savimi nepasitikinčių vyrų. Na bent jau aš nemėgstu...
-Na, jei manai, kad tau taip geriau bus, tada taip... -pradėjau virti pykčiu, nes man nesuvokiama, kaip žmogus verkšlenantis dėl tokių problemų nenori jų spręsti.
-O ką tu apie mane manai po šito pokalbio? -paklausė jis, tarsi sušluodamas ir išmesdamas paskutinius savigarbos likučius.
Nebegalėjau atsakyti sąžiningai, rizikuodama sugriauti jo ir taip menką pasitikėjimą savimi. Nes tai buvo tikrai apgailėtinas klausimas, ypač tokiame kontekste.
Pokalbis tkrai atrodė atviras, bet supratau, kad žmogus tikrai turi bėdų. Galima kurį laiką gailėtis nutrūkusių santykių, bet gailėtis savęs? Jis nėra kvailas, ir tarsi tą pabrėždamas pripažino, jog ir aš kvaila nesu. Pajutau, jog jis tuo naudojasi tarsi privalumu: "Žiūrek, nors nesu "gražus, esu protingas, giliai mąstantis", tarsi visi kiti ale "gražuoliai", nieko verti. Negalėjau nieko kontrargumentuoti, nes jis vistiek jautėsi "gili, neatrasta, reta asmenybė". Mintyse palinkėjau jam ateity susirasti savo terpę tarp žmonių, suprasti savo klaidas ir nebijoti keistis.

Nauja pradžia geriausia būna, kai nesitiki, kad ji bus ypatinga. Geriausias dalykas, kurį teko garbė sužinoti šiemet išgyvenant Naujųjų akimirkas, jog tikra draugystė - tai savo kely priešaky matyti draugus, kaip sektinus pavyzdžius, kurie tave vis pakylėja į aukštesnius "lygius", didžiuotis jais, ir jų buvimu šalia, ir kartu žinoti, kad savo tikriems draugams taip pat esi toks pat sektinas pavyzdys.

"Didžiausia klaida yra tikėtis, kai pats negali nieko pažadėti"

Visą laiką kažko tikimės iš aplinkinių:

• vienišius tikisi, kad yra kažkieno labai mylimas
• įsimylėjėliai tikisi, kad jų euforija truks amžinybę
• esantieji toli tikisi, kad kažkas jų lauks sugrįžus
• neturintieji darbo tikisi, jog naudingas pasiūlymas nukris jiems iš dangaus
• besipykstantys sutuoktiniai tikisi, kad gyvenimas pats sutvarkys jų santykius
• ir t.t

Tikėtis nėra taip blogai, bet "tikėtis" nelygu žodžiui "tikėti", ir turime suprasti, kad jei neįdėsime pastangų, tikėtis, kad stovint laukiant autobuso į gyvenimo kelionė, kažkas ateis ir įbruks bilietą į jį - yra išties naivu.