"Negražūs" vaikinai žino, kad jie yra "negražūs". Maža to, jie ir kvaili:
-Aš negražus, - nedrąsiai, bet besijuokdamas prisipažino jis. Ir nors nekaltai nusišypsojo, diagnozę nustačiau iškart.
-Kodėl taip manai? - toliau prireminėju jį prie sienos. Ne dėl to, kad man be galo įdomu, kodėl jis taip mano, o norėdama priremti dėl diagnozės.
-Mane labai įskaudino. Kodėl merginos taip elgiasi? - taigi, geriausia gynyba - puolimas, o kas jei ne vyrai tai išmano geriau! -Nebegaliu būti atviras su merginomis, tapau atsargus, negalėčiau jau niekam taip atsiskleisti.
-Jau geriau mylėti ir netekti, nei visai nemylėti. Reikia gyventi toliau, ir ne šiaip gyventi, o gyventi geriau, nei buvo, -pagalvojau, apgailėtina, žmogau, savęs taip gailėtis. Po velnių, gyvenimas tęsiasi, įrodyk sau ir kitiems, kad esi stiprus. Bet supratau, kad tai reiktų nutylėti, ne tik, kad jo neįžeisti, bet ir dėl to, jog negalėčiau įvardinti nė vienos savo nenusisekusios meilės.
-Neturiu niekam nieko įrodinėti, - pasakė jis, ir aš supratau, kad jis naiviai tikisi, kad atsiras mergina, kuri jį paguos, apkabins ir gyvenime nebepaleis. Naivu, nes merginos nemėgsta silpnų, savimi nepasitikinčių vyrų. Na bent jau aš nemėgstu...
-Na, jei manai, kad tau taip geriau bus, tada taip... -pradėjau virti pykčiu, nes man nesuvokiama, kaip žmogus verkšlenantis dėl tokių problemų nenori jų spręsti.
-O ką tu apie mane manai po šito pokalbio? -paklausė jis, tarsi sušluodamas ir išmesdamas paskutinius savigarbos likučius.
Nebegalėjau atsakyti sąžiningai, rizikuodama sugriauti jo ir taip menką pasitikėjimą savimi. Nes tai buvo tikrai apgailėtinas klausimas, ypač tokiame kontekste.
Pokalbis tkrai atrodė atviras, bet supratau, kad žmogus tikrai turi bėdų. Galima kurį laiką gailėtis nutrūkusių santykių, bet gailėtis savęs? Jis nėra kvailas, ir tarsi tą pabrėždamas pripažino, jog ir aš kvaila nesu. Pajutau, jog jis tuo naudojasi tarsi privalumu: "Žiūrek, nors nesu "gražus, esu protingas, giliai mąstantis", tarsi visi kiti ale "gražuoliai", nieko verti. Negalėjau nieko kontrargumentuoti, nes jis vistiek jautėsi "gili, neatrasta, reta asmenybė". Mintyse palinkėjau jam ateity susirasti savo terpę tarp žmonių, suprasti savo klaidas ir nebijoti keistis.
2 komentarai:
Jėga :) Maža to kad jis nėra itin protingas, galiu pridurti, kad ir šiaip nesusipratėlis ir nedaug orientuojasi erdvėj. Įsivaizduoju žmogui būtų kokie 35 metai, taip tikrai galima pulti į depresiją, panašiai ir panašiai, dėl tos meilės, be tai po galais jam jaučiu ne daugiau 20ies... ir jis sielojasi, tokių metų sakyčiau reikia lakstys su kuo daugiau panelių, ir tik po to kai suprasi kad jau "gana", išsirinkti tinkamiausia. Tuo labiau buvo įvardintas tas faktas "aš negražus"; po velnių, neperseniausiai šnekėjau su jau ištekėjusia mergina, kuriai netoli 30, aš jai pamenu pasakojau " va ten tas nelabai simaptiškas, anas galėtų būti geras draugas, o tas visai nieko pam param param" ji pasipiktinus atsakė kad nesvarbu kaip atrodo vyras, visa esmė ne jo išvaizdoj. Svarbiausia kad žmogus mokėtų ir galėtų kažką pasiekt gyvenime.
Gerai ir pabaigai juokelis; ar sakydami, kad moterys panašios į kulverstukus suklysime ? Tikrai ne.. jos simpatiškos, mielos, minkštos, myli ausimis ir vis gi gyvena su kažkokiais krokodilais :D
Esmė tame, kad jei žmogus jaučiasi gerai - jis negali būti negražus, bent jau sau, o kada jautiesi gražus sau, pasitiki savimi, imi ir aplinkiniams patikti, bet deja ne visi stengiasi. :)
O dėl anekdoto tai jau taaip :DD ir kas mano, kad taip nėra - nepažįsta moterų :))
Rašyti komentarą