Yra žmonių, kuriems patinka gyventi apsikasus purve, kerpėse ir pelėsiuose: šičia palieku nuošaly materialaus pasaulio nuolaužas. Kalbu apie žmones, kurių nuolaužos - jų mąstymo klišės.
Iliustruotai: žmonės gyvenantys lūšnynuose ir sukeliantys kitų užuojauta iš tikrųjų nenori keisti savo gyvenimo stiliaus. Gerai, jei jiems gerai, galbūt tiek to, numosiu ranka ir į neturinčius moralės, kuriems tai gyventi netrukdo. Žinoma, man, žiūrinčiai iš žmogiškosios perspektyvos, toks amoralus gyvenimas mažiau vertas už kiaulės būvį (dauguma kiaulių gyvenime naudingesnes kitiems žmonės vien tuo, kad nežudo kitų žmonių, o kur dargi, kad jos maitina tą margaspalvę pasiekimais žmoniją, nei kai kurie taip neužtarnautai vadinamieji homo sapiens sapiens giminės atstovai).
Taigi grįžus prie nuolaužų - taip, kaip valkatos laikosi savo įpročių, taip ir yra žmonių, kurie besąlygiškai įsitikinę savo teisumu. Tik kodėl žmonės teisdami ir kaltindami kitą dėl savo įsitikinimų, nepažvelgia, ar tik ir jis pats neturėtų raudonuoti dėl savo pačių kaltinimų kitam? Kodėl savęs žiūrime tik tada, kai mums tai naudinga? Taigi, prieš rodydamas į kitą susitepusį - nusivalyk savo suodiną pirštą.
Greičiausiai visi mes turime problemų, ir dėl jų žmonės skirstomi į dvi rūšys: sėkmingus ir nesėkmingus (nelaimingus). Aš jums sakau - laimės kūdikių nėra (kaip ir nepataisomų nevykėlių) - viskas viso labo priklauso nuo mūsų požiūrio. Ir jei nesi laimingas, tai gal tokiu būti nenori? O gal nenori keistis? O gal nežinai, kad REIKIA keistis? Sakau: REIKIA, bet tik į gerą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą