Ieškai gyvenime ir mokaisi iš aplinkos: iš knygų, filmų, draugų ir artimųjų perimame bendravimo formas, gyvenimo būdus, meilės scenarijus, vestuvių tradicijas, laidotuvių apeigas, mitybos ir laisvalaikio įpročius. Intelektualesnieji ieško gyvenimo išminties, bando įminti jos mįslę, atrasti giją visa apjungiančią.

Ir staiga vieną dieną atsitokėji - kam visa tai: kam vadinti daiktus kitų pavadintais vardais (dėl patogumo, komforto, baimės iškristi iš bendro socialinio konteksto?), kam jausti jausmus, kuriuos kažkas sugalvojo mums visiems bendrus, kam elgtis pagal, dažnai iš anksto, numatytus scenarijus, kam vadovautis kitų sugalvotomis filosofijomis.

Nes kartais nesinori būti tuo rudeniniu lapu (anaiptol ne vieninteliu) įkritusiu į upę ir nešamu srovės. Kartais norisi būti prieš srovę, net jei ji tave ir vistiek nugalės.

Nes kartais (o greičiau, beveik visada) sau esame super svarbūs.