Teorema apie duobes

Yra žmonių, kurie visą laiką lipą į tas pačias duobes: šimtus kartų pykstasi ir taikosi, myli ir neapkenčia, atstumia ir vėl ieško būdų tai susigrąžinti. Nežinau kaip kitiems, bet aš įžeista stengiuosi atleisti, bet po visko, galų gale lieku atsargesnė. Įskaudinta nebebusiu tokia naivi, įžeista nebebūsiu tokia atlaidi, nes mūsų širdys randuotos - viską, ką patiriame, gerą ir blogą, palieka randus širdyje. Gal taip ir geriau - išmokstame gyventi tarp žmonių (tokių skirtingų!). Bet "lipti į duobes", kartoti tas pačias klaidas, kai lieki įskaudintas, bendrauti "lyg niekur nieko" su tuo, kuris elgėsi su tavimi nepagarbiai aš nesirinkčiau, norėčiau, kad ir man svarbūs artimieji tai suprastų.