Nežinau, kaip kai kurie žmonės gali tvirtinti gyvenantys monotonišką gyvenimą, nes juk atrodo gyveni ir vargų nematai, ir bac - kokia milžiniška bėda užgula tavo gležnus pečius. Turi kabarotis iš situacijos, mąstyti, kaip čia pasielgus adekvačiau, nusiritus greičiau tą naštą. Tos naštos erzina, su jomis kovojant iššvaistome daugybę jėgų, bet ar ne nuo jų gyvenimas ir netampa rutina? Ar ne nuo to ta saldaus poilsio, trumpo atokvėpio minutė kasdieninio gyvenimo džiaugsmui tampa dar saldesnė?